2018-06-01

#Metoo ir žurnalistų atsakomybė: koks žiniasklaidos vaidmuo?

Hanna Nyberg, Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT profesinės sąjungos vadovė, pasakojo, kad #Metoo įkarštyje Švedijos žurnalistės ir pačios liudijo apie patirtą priekabiavimą – socialiniuose tinkluose pasakojo savo istorijas su grotažyme #deadline. Dalios Mikonytės nuotr.

Gegužę Lietuvos žurnalistikos centras inicijavo Švedijos ambasadoje vykusią diskusiją apie žurnalistų vaidmenį #metoo judėjime Švedijoje ir Lietuvoje. Ypač Lietuvoje daugelį auditorijos jaudina klausimas – ar #metoo neperžengė ribų – kad ir progresyvioje Švedijoje, kur judėjimas paženklintas ne tik naujų moterų teises užtikrinančių įstatymų normų įtvirtinimo, bet ir aukšto rango atsistatydinimų, atleidimų, asmeninių tragedijų. O gal per toli nuėjo ne #metoo, bet dalis  žiniasklaidos, kuriai nukentėjusiosios ir moterų teisės rūpėjo mažiau, nei sensacingas pranešimas, skuba apkaltinti ir įvardyti, vaikantis reitingų, selektyvus liudininkų parinkimas? Apie #metoo Švedijoje ir žurnalistų vaidmenį pasakojo viešnia iš visuomeninio transliuotojo SVT žurnalistė Hanna Nyberg. Šiuo metu ji vadovauja didžiulei visuomeninio transliuotojo profesinei sąjungai, taip pat yra Švedijos nacionalinės žurnalistų profsąjungos tarybos narė, ir jai pačiai tenka susidurti su atvejais, kuomet žurnalistės patiria priekabiavimą dirbdamos savo darbą. #Metoo įkarštyje Švedijos žurnalistės pačios liudijo apie patirtą priekabiavimą – socialiniuose tinkluose pasakojo savo istorijas su grotažyme #deadline, pabrėžiančia suėjusį terminą, kada išpuoliai prieš moteris žurnalistes, dirbančias savo darbą, turi liautis.

Hanna Nyberg apie Švedijos #metoo  pasakoti pradėjo nuo aktualijų apie situaciją Karališkojoje Švedijos akademijoje, kuri po ją supurčiusio #metoo skandalo nusprendė, kad šiais metais Nobelio premija už nuopelnus literatūroje nebus teikiama. Problema iškilo, kai 18 moterų laikraščiui „Dagens Nyheter“ paliudijo apie garsaus fotografo Jean Claude Arnault seksualinį priekabiavimą ir prievartą. Prieš fotografą liudijo ir Švedijos princesei Viktorijai artimi žmonės, teigę, kad Jean Claude Arnault prie princesės priekabiavo teikiant Nobelio premijas 2006-aisiais. Fotografo žmona – viena iš Švedijos akademijos narių. Tiesa, pats fotografas savo kaltę neigė. Visgi dėl šio skandalo net penki akademijos nariai iš aštuoniolikos atsistatydino. Tai buvo beprecedentis atvejis, nes akademijos nariai jais renkami ir lieka iki pat savo mirties. Įsikišti ir nustatyti atsistatydinimo tvarką turėjo pats Švedijos karalius. Po suirutės paskelbta, kad Nobelio literatūros premijos skyrimas nukeliamas – kitąmet bus skiriami du prizai.

Švedijos ambasadoje vykusios diskusijos klausėsi ir ambasadorė Maria Christina Lundqvist. Dalios Mikonytės nuotr.

Kita istorija pasibaigė tragiškai – nusižudė priekabiavimu žiniasklaidoje apkaltintas Stokholmo miesto teatro direktorius Benny Fredrikssonas. Tabloidinis leidinys „Aftonbladet” kaltinimus grindė cituodamas 40 neįvardytų anoniminių šaltinių. Pasak dienraščio, viena interviuotų aktorių teigė, kad mainais į trokštamą vaidmenį, teatro vadovas vertė ją pasidaryti abortą. Po savižudybės teatre atliktas nepriklausomas direktoriaus veiklos vertinimas atskleidė, kad nors buvęs jo vadovas ir pasižymėjo autoritariškais valdymo metodais, bet prie moterų jis seksualiai nepriekabiavo. Be to, ir aborto daryti aktorės nevertė – jis apgailestavo, kad aktorė negali imtis vaidmens, nes per spektaklio premjerą bus 8 mėnesį nėščia. Aktorė abortą visgi atliko, tačiau tyrimo išvadose pažymėta, kad tai buvęs pačios moters sprendimas.

Trečioji istorija dar kitokia: prasidėjus pasaulinei #metoo bangai, viena garsi Švedijos radijo laidų vedėja apkaltino „Aftonbladed“ žurnalistą ją apsvaiginus ir brutaliai išprievartavus 2011-aisiais. Tąkart, iškart po įvykio, ji kreipėsi į policiją, bet policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Net praėjus daugeliui metų moteris jautė skriaudą. Ir kai tema tapo svarbia visuomenei, ji nusprendė apie tai papasakoti savo socialinio tinklo paskyroje. „Aftonbladed“ žurnalistas, kurio tapatybė buvo atskleista ir plačiai tiražuojama, viską neigė ir padavė radijo laidų vedėją į teismą dėl šmeižto. Moteris net neabejoja, kad bus nuteista, nes po šitiekos metų sudėtinga ką nors įrodyti. Tačiau kaltės prisiėmimas jai – ir simbolinis gestas, parodant, kaip sistema gali sužlugdyti priekabiavimą patyrusių moterų norą, kad būtų įgyvendintas teisingumas, o kaltieji – nubausti.

Visos Hannos Nyberg papasakotos istorijos labai skirtingos, bet labai svarbios vienu požiūriu – žiniasklaida yra aktyvi tarpininkė, prisidedanti prie judėjimo pasekmių. Ji sukelia reakcijas – visuomenės, apkaltintųjų, aukų, viešosios politikos formuotojų. Diskusijos metu Švedijos ambasadoje svarstyta –

KĄ ŽURNALISTAMS DERĖTŲ ĮVERTINTI pranešant apie #metoo atvejus? Keletas minčių:

 

Be to, pasak Hannos Nyberg, svarbu diskutuoti ir mąstyti, kaip patys pasielgtume, jei kas nors priekabiautų prie mūsų. Ką darytume, jei matytume, kad tai vyksta kažkam kitam iš mūsų aplinkos? Apie tai svarbu kalbėti dabar, pasiruošti tam ir turėti atsakymus į šiuos klausimus dar prieš kam nors iš tiesų įvykstant.

Po viešnios pranešimo į diskusiją įsijungė du pranešėjai iš Lietuvos – Karolis Vyšniauskas, Nanook multimedijų agentūros žurnalistas, ir Birutė Sabatauskaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, feministė.

Atsakydama į klausimą, kiek toli, palyginti su Švedija, #metoo judėjimas pažengė Lietuvoje, B. Sabatauskaitė pažymėjo, kad netoli. Ji prisiminė Lietuvoje nuskambėjusias istorijas ir kaip vieną didžiausių problemų įvardijo tai, kad, paviešinus jas, visais atvejais buvo kaltinamos aukos. Nepaisant to, kad buvo daug aukų, kurios turėjo įrodymų, atvirai kalbėjo savo vardu, visuomenė jas vis tiek smerkė ir kaltino. Dar blogiau – buvo ne vienas atvejis, kai policija nenorėjo reaguoti ir pradėti tyrimo.

„Koks žiniasklaidos vaidmuo šiame judėjime?“, klausė diskusijos moderatorė Džina Donauskaitė iš Lietuvos žurnalistikos centro. K. Vyšniauskas pastebėjo, jog pasitaiko, kai žiniasklaida publikuoja #metoo istorijas ne dėl to, kad jai tai atrodo svarbu ir prasminga, o todėl, kad šios istorijos pritraukia labai daug auditorijos dėmesio. Kitaip tariant, žiniasklaida turi ir ekonominį motyvą. Be to, diskutuota, kad Lietuvos žurnalistų bendruomenė nėra vieninga seksualinio priekabiavimo klausimu. Ją galima pavadinti net susiskaldžiusia, nes tarp Lietuvos žurnalistų yra nemažai #metoo skeptikų. Tuo metu Hanna Nyberg pasakojo, kad #metoo skeptikų tarp Švedijos žurnalistų yra labai mažai – daugelis mano, jog priekabiavimo problema privalo būti išgyvendinta, o ne pritaria jos nutylėjimui ar dangstymui.

Birutė Sabatauskaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, teigė, kad nukentėjusių merginų reikia klausti ir kritiškų klausimų, tačiau ne vien tik jų – būtina išgirsti jų istorijas. Dalios Mikonytės nuotr.

Kitas diskusijos klausimas – kaip žurnalistas turėtų pasirengti rašymui apie seksualinį priekabiavimą.  K. Vyšniauskas dalijosi savo patirtimi ir pasakojo, kad prieš interviu jis parodo pasiruoštus klausimus kolegei moteriai ir tariasi su ja, ar juos užduoti būtų etiška. Užduodamas sudėtingus ir kritiškus klausimus, K. Vyšniauskas sako paruošiantis pašnekovą ir perspėjantis, kad tokių klausimų bus, ir kad į juos reikia atsakyti, nes visuomenę tai domins.

Hanna Nyberg iškėlė klausimą, ar sudėtingus, skeptiškus klausimus patyrusiam priekabiavimą žmogui užduoti apskritai būtina. Pasak B. Sabatauskaitės, šie klausimai yra labai svarbūs ir juos būtina užduoti. „Problema atsiranda tuomet, kai mes nedarome nieko kito – tik tuos klausimus ir uždavinėjame. Klausinėdami neturėtume pamiršti klausyti pačios istorijos“ – sakė ji.

Kalbant apie anoniminius šaltinius ir apkaltintų asmenų vardų bei pavardžių minėjimą žiniasklaidos straipsniuose ar reportažuose, K. Vyšniauskas pasakojo, kad siekiant parodyti, jog #metoo istorijos atsitinka ne tik meno žmonių pasaulyje, kad jų būna daugybė ir visur, ne tik tarp garsių žmonių, vardų ir pavardžių minėjimas nėra būtinas. Net jų neminint, priekabiavimo mastas visuomenei tampa aiškesnis. Tačiau, pasak K. Vyšniausko, kai kalbame apie svarbius visuomenės veikėjus, ar – juo labiau – apie politikus – minėti vardus yra tiesiog būtina, nes tie žmonės turi visuomenės pasitikėjimo kreditą.

Vykstant #metoo, visuomenei labai svarbu keistis, o ne grįžti – tarsi po audros – į tą pačią ramybės ir nutylėjimų būseną. B. Sabatauskaitė pabrėžė, kad Švedijoje diskusijos, „kas po #metoo“ ir mokymai vyksta kur kas intensyviau. Drauge su H. Nyberg jos aptarė vieną garsiai diskutuojamų aspektų – kad svarbu mokyti moteris pasakyti aiškų „Ne“. Pasak viešnios iš Švedijos, jos šalyje #metoo įkarštyje įsigalioja įstatymas, įpareigojantis iniciatorius prieš bet kokį seksualinį kontaktą gauti aiškų ir nedviprasmišką sutikimą. B. Sabatauskaitė mano, kad kalbėti apie moterų ir merginų mokymą pasakyti „ne“ – tas pat, kas sakyti, jog jos tam tikra prasme kaltos dėl priekabiavimo. „Galėtume mokyti vaikus, ką reiškia gerbti asmenines kito žmogaus ribas – tai yra svarbu, o ne tiesiog mokyti merginas pasakyti „ne““, – sakė ji.

Vykstant #metoo, visuomenei ir žiniasklaidai labai svarbu keistis, o ne grįžti – tarsi po audros – į tą pačią ramybės ir nutylėjimų būseną,- kalbėjo diskusijos dalyviai. Dalios Mikonytės nuotr.

Atsakydama į diskusijos tema formuluotą klausimą „Ar #metoo judėjimas Švedijoje nuėjo per toli?“ H. Nyberg teigė, kad NE. Kalbėti būtina, sako ji, ir privalome sukurti tokią aplinką, kad moterys nebijotų to daryti. B. Sabatauskaitė pabrėžė, kad ji tikisi, jog #metoo istorijos neliks tik istorijomis žiniasklaidoje, bet paklos pamatą naujai, tobulesnei teisinei bazei, padės sukurti taisykles, apibrėžiančias, kaip institucijoms reaguoti ir elgtis seksualinio priekabiavimo atvejais.

Tuo tarpu K. Vyšniauskas apibendrino, kad gyvename laiku, kuomet vyksta didžiuliai visuomenės pokyčiai ir kad galime būti tų pokyčių liudininkais bei prie jų prisidėti.

 

Parengė Akvilė Žaromskytė ir Džina Donauskaitė. Nuotraukos Dalios Mikonytės. Suorganizuotoji diskusija – projekto „Encouraging Women Leadership and Entrepreneurship“, remiamo Švedijos Ambasados ir Švedijos Instituto, įgyvendinamo Lietuvos žurnalistikos centro kartu su partneriais – dalis.