Erdvė moksleivių balsui: kaip kurti mokyklos laikraštį?

Bendruomenių žiniasklaida ir mokyklos laikraščių funkcija

Žiniasklaida – vienas pagrindinių informacijos šaltinių pilietiškai aktyviems žmonėms.  Jos užduotis – būti patikimu kanalu ir viešų diskusijų erdve, kurioje gali sklisti įvairios nuomonės ir konstruktyvūs ginčai dėl visiems svarbių reikalų. Laisva, kokybiška žiniasklaida be cenzūros atspindi gerą žmonių teisės į saviraišką būklę  ir dėl to yra tokia svarbi demokratiškoms santvarkoms.

Mokyklos laikraštis taip pat yra žiniasklaidos sistemos dalis. Jį galima laikyti bendruomenės žiniasklaidos priemonės atitikmeniu. Mokyklos bendruomenės gali praktikuoti demokratišką komunikaciją, o mokyklos laikraštį kurti kaip svarbią tokios komunikacijos priemonę.

Bendruomenių žurnalistikoje svarbiausi ne nacionaliniai įvykiai, o vietiniai. Taip pat – įsigilinimas, kokį poveikį pasaulio ar šalies reiškiniai turi bendruomenei. Bendruomenių žiniasklaida stengiasi pamatyti ir problemas, kurios nacionaliniu mastu neturi didelės reikšmės, panagrinėti vietines aktualijas giliau. Norint ugdyti piliečių demokratinės komunikacijos įgūdžius, mokykla galėtų atitikti mažąjį demokratijos modelį – t.y., tokį, kur į moksleivių balsus yra įsiklausoma. Taigi mokyklos laikraštis tampa platforma moksleivių balsui reikštis.

Dažnai mokyklos laikraštis klaidingai suvokiamas kaip mokyklos viešųjų ryšių priemonė, kurioje patosiškai pateikiamos mokyklos naujienos ir aprašomi renginiai (šimtadienio įspūdžiai, sporto čempionatų apžvalgos ir pan.). Tai nėra blogai savaime, tačiau jei mokyklos laikraštis suvokiamas kaip jaunųjų žurnalistų kūrinys, jis visų pirma turi būti vieta moksleiviams kalbėti jiems rūpimomis temomis – net jei tai atkreipia dėmesį į mokyklos problemas, o ne reklamą.

Neišvengiamai dėl to gali kilti ir konfliktų – vadovybė nenori viešinti to, kas galimai kenktų mokyklos reputacijai. Tačiau tuomet tai tampa administracijos leidiniu, ne be moksleivių. Esminė sąlygą, kurią turėtų priimti mokyklos administracija, norėdami, kad laikraštis būtų nepriklausomas  – sutikti, kad mokyklos laikraštis priklauso moksleiviams. Tokia yra ir pati spaudos laisvės esmė: teisė skelbti faktus, idėjas ir nuomones netrukdant vyriausybei, institucijoms ar kitoms privačioms grupėms. Štai „Chicago Herland“ ir „Examiner“ dienos redaktoriaus L. E. Edwardsono kabinete kabėjo užrašas: „Tai, ką įmonės savininkas nori paskelbti laikraštyje, yra reklama; ko jis nenorėtų matyti laikraštyje, yra naujienos.“

Žinoma, svarbu suprasti ir tai, kad mokyklos laikraštis nesiekia menkinti mokyklos – tai yra erdvė diskusijos pradžiai, priemonė diskutuoti apie problemas, kad jos būtų sprendžiamos. Prieš imantis leidybos yra svarbu turėti prižiūrintį mokytoją, moksleiviams pasiskelbti savo redakcijos etikos kodeksą. O mokyklos administracijai ir kitiems mokytojams reikėtų matyti laikraštį kaip galimybę rasti dialogą su moksleiviais – per jį sužinoti, kas jiems svarbu, pastebėti problemas, kurių administracija galbūt net nežino. Taip bus tik sustiprinamas mokyklos bendruomenės bendradarbiavimas, moksleiviai bus išgirsti ir galės pasijausti lygiaverčiais mokyklos gyvenimo dalyviais. Tokiu atveju tėvai taip pat ras mokyklos laikraštį kaip informatyvų ir vertingą įrankį sužinoti apie mokykloje vykstančius procesus ir temas, kurios svarbios jų vaikui.

Pagrindinis skirtumas tarp Ryšių su visuomene ir žurnalistikos yra kritiškas informacijos vertinimas. Ryšiai su visuomene savo žinutėmis stengiasi populiarinti produktą, organizaciją ir t.t., jų tikslas pateikti informaciją vienpusiškai, teigiamai. Ryšių su visuomene atstovas yra atsakingas visų pirma prieš užsakovą, tik po to prieš visuomenę. Tuo tarpu žurnalistikos esmė yra ieškoti tiesos – žurnalistas, siekdamas patenkinti visuomenės interesą žinoti, ieško informacijos iš visų įmanomų pusių – probleminių taškų, įstatymų neatitikimų, konkurentų nuomonės, mokslinių tyrimų, kitų organizacijų patirties. Žurnalisto darbo užsakovas ir atlyginimo jam mokėtojas – pati visuomenė. Kaip yra pažymėjęs žurnalistas Romas Sakadolskis: „Informacijos tikrinimas yra tai, kas skiria žurnalistiką nuo pramogos, propagandos, beletristikos ar meno. Žurnalistika skiria visą dėmesį tiksliai nustatyti, kas įvyko.“

Žiniasklaidos funkcijos visuomenėje:

• Visuomenei svarbios ir aktualios informacijos rinkimas, apdorojimas ir platinimas.
• Stebėjimas ir valdžių kontrolės galimybės suteikimas auditorijai.
• Informacijos pamatas tyrimams.

Tad plačiąja prasme žurnalistikos misija mokykloje – užtikrinti demokratiją. Suteikti moksleiviams galimybę pasisakyti apie tai, kas jiems rūpi, atkreipti dėmesį į mokyklos problemas (pvz. laisvalaikio erdvių trūkumas), diskutuoti juos liečiančiomis temomis (pvz. santykiai su tėvais, patyčios, nusirašinėjimas) bei galimybė saviraiškai (pvz. muzikos, filmų, ar kompiuterinių žaidimų recenzijos).

Galimybių apstu, svarbiausia, kad temos nebūtų primetamos iš viršaus – „direktorė nori, kad parašytumėte apie nuostabią diskusiją“. Tikrai nereikia vengti ir reportažų iš mokyklos renginių, ekskursijų – tai juk svarbi mokyklos gyvenimo dalis. Tačiau jų pateikimas neturi pabrėžti, kaip visiems buvo smagu – o kas jeigu nebuvo? Pavyzdžiui, lankantis universitetuose, tema gali tapti moksleivių karjeros galimybės. Organizuojant gimnazistų krikštynas, galima analizuoti tokių renginių tradiciją (šalies ar pasaulio mastu), pasigilinti ir į psichologinį galimų patyčių aspektą.

Svarbu nepamiršti, kad mokyklos laikraštis turi ir edukacinę funkciją. Patys kurdami turinį, moksleiviai įgyja medijų raštingumo įgūdžių – geriau supranta, kaip veikia žiniasklaida, kaip kuriamos naujienos. Taip moksleiviai tobulina rašymo, fotografijos, grafinio dizaino sugebėjimus. Tad mokyklos laikraštis tampa ne tik platforma kritikai, bet ir naujų idėjų generavimo ir kūrybingumo vieta – čia gali atsiskleisti ir iliustratoriai, fotografai ar pradentys muzikos kritikai.

Kaip moderuoti mokyklos laikraščio redakcijos susirinkimą

Mokyklos laikraščio kūrimo procese mokytojo funkcija yra padedančioji – padėti užtikrinti sklandų redakcijos darbą, gaunant auditoriją (erdvę susitikimui), reikalingą įrangą bei, prireikus, būti patariamuoju balsu, prižiūrėtoju, kad viskas eitų pagal planą ir sutartus terminus. Taip pat tarpininkauti konfliktinėse situacijose. Bet mokytojas neturi būti laikraščio redaktorius ar pats rašyti tekstus. Tai moksleivių darbas.

Sėkmingiausia būtų taikyti moksleivių savivaldos modelį – išsirinkti vyr. redaktorių, jo pavaduotoją, sukurti mokyklos laikraščio redakciją, atitinkančią profesionalios redakcijos modelį. Vyriausias redaktorius turėtų būti renkamas kasmet redakcijos narių balsų dauguma. Jis veda susirinkimus ir yra atsakingas už komandos susiskirstymą darbais – kas kokias temas rašo ir kada. Pavyzdžiui, leidžiant vientisą leidinį kiekvieną jo numerį galima dedikuoti vienai temai (pvz. moksleivių psichologin sveikata), redaktorius padeda tokias temas išgryninti. Jeigu neišsirenkamas atskiras kalbos redaktorius, vyriausias redaktorius peržiūri visus tekstus prieš publikuojant, tvirtina leidinio dizainą ir fotografijas.

Svarbu pasiskirstyti ir kitas atsakomybes, kas bus atsakingi už tekstus, video, fotografijas, maketavimą, laikraščio socialinių tinklų priežiūrą . Tai nereiškia, kad jeigu moksleivis pasirinko fotografuoti, jis tik tą ir darys, tačiau tai bus jo pirminė atsakomybė– tik taip bus užtikrintas sklandus laikraščio darbas. Pavyzdžiui, moksleivis atsakingas už fotografijas leidiniui nebūtinai pats turi eiti visur fotografuoti, gali suderinti ir su kitu moksleiviu, padaryti kelias nuotraukas iš ekskursijos. Tiesiog jo atsakomybė, kad darbas būtų padarytas.

Bent vienas moksleivis turi būti atsakingas už maketavimą (jeigu leidinys spausdinamas arba viešinamas internetinio laikraščio / žurnaloformatu). Jeigu komanda maža ir nesiseka rasti žmogaus, kuris mokytųsi maketavimo – galima naudotis tinklaraščių platformomis. Moderuojant redakcijos darbą, svarbu nepamiršti, kaip redakcija gali bendradarbiauti su kitais mokykloje esančiais būreliais ar integruotis į pamokas, pvz., dailės būrelio nariai gali nupiešti tekstams iliustracijas, o per informatiką mokomasi maketavimo (galbūt tai galėtų būti papildoma užduotis pamokos metu). Mokykloje susibūrę moksleiviai, talentingi skirtingose srityse – ir stipriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai jie pradeda bendradarbiauti.

Svarbu nusistatyti ir laikraščio spausdinimo galimybes – ar jis bus tik internetu pasiekiamas, ar ir spausdinamas (jei taip, kokiu tiražu, kiek puslapių gali mokykla sau leisti). Kaip dažnai laikraštis bus leidžiamas. O galbūt nebus išlaikomas atskiro leidinio formatas, tai bus nuolat atnaujinamas tinklaraštis, kuriame kas savaitę pasirodytų vis nauja istorija – teksto, video ar audio formatu.

Kas gali būti naujiena mokykloje?

Naujiena yra ne tai, kad įvyko renginys, o tai kas įvyko jo metu. Naujiena – ne pati spaudos konferencija, o tai, kas jos metu pranešta. Tai, ką kažkas pasakė taip pat nėra naujiena – rezultatai, veiksmas yra naujiena.

Paprastai naujiena, verta pranešimo, atitinka bent kelis šiuos kriterijus:

1. Naujumo
2. Artumo
3. Poveikio
4. Įžymumo
5. Konflikto
6. Neįprastumo
7. Tęstinumo
8. Naujienos susietumo su einamąja tema

Kuo daugiau kriterijų atitinka žinia, tuo ji vertingesnė būti pranešta.

Ieškant temos galima užduoti šiuos klausimus:

1. Ar tai neįprasta, reta?
2. Ar tai paveikia daugelį žmonių mokykloje?
3. Ar tai vyksta šiuo laiku?
4. Ar yra konfliktas?
5. Ar tai artima?
6. Ar tai naudinga?
7. Ar tai įdomu?

Keletas temų pavyzdžių. Kriterijų interpretavimas

Pristatykite kasdienį mokyklos gyvenimą – rašykite apie sporto renginius, veiklą, pasiekimus, mokyklos taisyklių pakeitimus, mokytojų pokyčius ir panašiai. Galbūt kažkokie miesto ar rajonai pakitimai daro įtaką moksleivių gyvenimui (pvz., nesureguliuotas viešasis transportas lemia tai, kad moksleiviai negali laiku pasiekti mokyklos ar turi važiuoti šaltuose autobusuose).

Laikraštis gali būti platforma pristatyti bendruomenės sėkmės istorijas – galbūt tarp moksleivių yra sportininkų, menininkų, aktyvistų, kurie būtų patys įdomūs pašnekovai.

Rašykite straipsnius apie naujausius filmus, muziką, literatūrą ir meną. Galite rašyti apžvalgas, teikti rekomendacijas, rinktis apklausas ir tapti kritiku. Pirmiausia, svarbu, kad pats rašantysis matytų prasmę rašyti ir jam būtų įdomu.

Dažna praktika tampa paskirti skyrelį saviugdai – interviu su psichologu. Galite rašyti straipsnius, kurie padeda žmonėms įveikti tam tikras priklausomybes, žalingus įpročius ir baimes, kaip kovoti su stresu.

Žaidimas „Šalmas“

Mokykloje galima taikyti ir temų ieškojimo modelį.

Kiekvienas redakcijos narys į šalmą (kepurę, kibirėlį, etc) įmeta ant vienodų popieriukų anonimiškai užrašytas temas, kurios jiems rūpi. Užduotį formuluokite taip: „Užrašykite ant popieriaus tai, kas jums rūpi ir nebūtinai yra susiję su mokykla. Tai, apie ką yra nepakankamai diskutuojama, į ką reikėtų kreipti didesnį dėmesį“

Vėliau popieriukai sumaišomi ir iš eilės kiekvienas traukia po temą ir ją garsiai perskaito. Kiekvienas žmogus, esantis rate, turi pasisakyti tuo klausimu – ką mano ta tema, kokius aspektus/ problemas mato.

Šiame žaidime labai svarbus anonimiškumas ir tai, kad kiekvienas pasakytų bent trumpą komentarą apie ištrauktą temą. Dažniausiai tai išsiplečia į diskusiją ar net debatus.

Tokiu principu galima išgryninti labai daug svarbių ir netikėtų temų (pvz., religija ir tėvai, draugystė ir mokytojas, privatumas ir internetas ir t.t.), kurias moksleivis kartais bijo pasidalinti ne anonimiškai, o diskutuojant kiti moksleiviai gali pasiūlyti įdomių kampų istorijos pateikimui.

Užduotis „Pokyčiai“

• Susipažinkite su bendruomenių žurnalistika plačiau, nagrinėdami savo regiono laikraščius. Tegul kiekvienas moksleivis randa laikraščiuose po istoriją, kurioje matyti pokytis jūsų bendruomenėje ir parašo istoriją apie tai, kaip keičiasi jūsų bendruomenė, koks teigiamas ar neigiamas šių pokyčių poveikis moksleiviams.
• Taip galima rasti temas bet kurioje žurnalistikos skiltyje, pvz., kitą kartą pasiūlykite moksleiviams panagrinėti mokslo žurnalistiką ir išsirinkti vieną naują mokslo pažangos (technologijų, medicinos, kosmoso tyrinėjimo ir pan.) istoriją. Tegul moksleiviai parašo, naujienų istoriją apie tai, kaip ta pažanga gali paveikti jūsų mokyklos mokinius.

Objektyvumas ir žurnalistinė etika mokyklos leidinyje

Absoliutaus objektyvumo nėra, sunku būti visai nešališku, kai pats esi pilietis. Objektyvumą ypač sunku įgyvendinti moksleivių žurnalistikoje, nes patys moksleiviai yra savos mokyklos bendruomenės dalis ir aktyviai veikia joje. Kita vertus, šis temos artumo aspektas gali ir pasitarnauti geresniam temos atskleidimui. Tad objektyvumui įgyvendinti reiktų užtikrinti visų konflikto pusių išklausymą, stengtis pamatyti visą kontekstą. Nebūti nusistačius išankstinės nuomonės.

Žiniasklaidos turinys turi atitikti šiuos kriterijus:

• Yra informacijos, nuomonės ir kultūrinė įvairovė;
• Palaikoma demokratinė politinė sistema, visuomenės tvarka, skatinama laikytis ir gerbti įstatymus;
• Piliečiai turi galimybę gauti patikimą, aktualią ir patikrintą informaciją, reikalingą kasdieniams ir politiniams sprendimams priimti;
• Gerbiami tarptautiniai įsipareigojimai ir žmogaus teisės;
• Siekiama nedaryti žalos individams ir visuomenei.

Nors mokyklos laikraštis ir yra galimybė spręsti problemas ir priklauso moksleiviams, moksleiviai turi suprasti, kad tai nėra priemonė atsigriebti prieš mokytojus. Todėl esant konfliktinei situacijai pravartu temos atskleidimą organizuoti taip, kad tiesiogiai su tema susijęs moksleivis ne pats rašytų tekstą, o būtų pakalbintas kito jaunojo žurnalisto. Būtų paimtas interviu ir iš kitos  konfrontuojančios pusės bei iš nepriklausomo eksperto, pvz., mokyklos psichologo ar kito eksperto (atitinkamai pagal temą).

Žurnalistas niekada neapsiriboja vien savo paties situacijos nupasakojimu, o kalbina kitus liudininkus. Taip jis tikrina informaciją ir sudaro galimybes pateikti kitą požiūrį į tą patį įvykį, kitokią patirtį, savitą vertinimą.

Atvejo pavyzdys. Saviraiška mokykloje.

Moksleivė susilaukia nemalonių komentarų iš mokytojos dėl savo išvaizdos. Neteisinga būtų kaip atsaką moksleivei rašyti tekstą, kokia mokytoja dėl to yra tironė. Geresnis sprendimas – konfliktą aptarti ir su moksleive, ir su mokytoja, paimti interviu iš direktoriaus ir mokyklos psichologo ir parašyti straipsnį šia tema su jų visų komentarais.

Tačiau galima surengti ir bendrą moksleivių ir mokytojų diskusiją – joje aptarti kuo svarbi moksleivių saviraiška ir kokios priežastys lemia mokytojų norą tai saviraiškai uždėti ribas. Moderatorius gali paprašyti mokytojų pasidalinti ir jų prisiminimais iš mokyklos laikų. Tokią diskusiją galima vėliau išrašius publikuoti kaip tekstą laikraštyje, kaip ekspertą galima pakalbinti ir psichologą.

Užduotis. Redakcijos etikos kodeksas.

Mokslo metų pradžioje laikraščio redakcija turėtų susirinkti diskusijai ir joje aptarti kokia yra kokybiška ir etiška žiniasklaida (aptarti egzistuojančias žiniasklaidos priemones ir jų etikos kodeksus. Galima formuluoti užduoti, kad kiekvienas redakcijos narys pristato trumpai vis kitos žiniasklaidos priemonės (Lietuvos ar užsienio) etikos kodeksą ir kaip sekasi jo laikytis).

Aptarę visus atvejus, moksleiviai pasirašo savo etikos kodeksą (pvz. kiekvienas narys turi pasakyti po punktą, visi jį aptaria ir jeigu visiems tinka, punktas įrašoma). Kiekvienais metais redakcija pasitvirtina kodeksą iš naujo.

Tekstų žanrai, multimedijų galimybės

Žanrų požiūriu žurnalistika skirstoma į keletą tipų: informacinė, analitinė-tiriamoji ir meninė publicistika.

Informacinė žurnalistika

1. Žinutė

Trumpas faktinės naujienos pranešimas. Atsako į pagrindinius 6 klausimus: Kas? Ką? Kur? Kada? Kaip? Kodėl?

Žinutė komponuojama apverstos piramidės principu. Nesilaikoma chronologijos, iš karto pradedama nuo išvadų, nuo sprendimų ir rezultatų. Taip informacija pateikiama patogia skaitytojui forma, nereikia gaišti laiko ieškant aktualiausios informacijos.

2. Ataskaita

Skirta paprastai, lakoniškai, netuščiažodžiaujant pateikti informaciją iš renginių, kuriuose informacija – žodinė.

3. Reportažas

Tai žanras, skirtas įvykiui pavaizduoti, atspindėti (tarsi žodinis filmas). Reportaže kuriamas dalyvavimo įvykiuose efektas. Gali būti naudojami dramaturgijos elementai. Klasikinis reportažas rašomas pirmuoju asmeniu. Šiame žanre svarbios detalės, kurios po informacijos atrankos nepatektų į naujienų žinutę.

4. Interviu

Šis žanras praverčia kuomet svarbiausias ne pats įvykis, o asmenybė – jos požiūris, nuomonė. Tai pokalbis, dažniausiai pateikiamas klausimo-atsakymo principu.

Analitinė-tiriamoji

1. Korespondencija

Konkreti lokalizuota situacija, dažnai konfliktinė. Išklausoma kuo daugiau konflikto pusių.

2. Straipsnis

Analizė, kuriai naudojama daug šaltinių. Tai gali būti socialinė problema, problemos tendencijos, prognozių, priežasčių nagrinėjimas.

3. Komentaras

Tai ryškus vertinamojo žanro atitikmuo, skirtas autoriaus nuomonei apie įvykius, faktus pareikšti, subjektyvioms įžvalgoms. Rengiant komentarus siektina prisilaikyti informacijos pateikimo metodų, kad pateikiama nuomonė neatrodytų mažiau įtikinama ir tendencinga.

4. Apžvalga

Žanras, skirtas per tam tikrą laikotarpį (savaitės, metų, mėnesio) nutikusiems įvykiams, faktams apžvelgti, analizuoti, vertinti.

5. Recenzija

Vertinamasis žanras, reikalaujantis autoriaus tam tikro specifinio (ekspertinio) srities išmanymo (kompetentingai vertinamas naujas spektaklis, knyga, muzikos ar kitoks meno kūrinys; technologinės naujovės (kompiuterija) ir pan.)

Meninė publicistika

Esė, satyra. Laikraštyje gali atsirasti ir moksleivių poezijos kampelis. 

Skaitmeninis pasakojimas (angl. digital storytelling)

Žurnalistų tikslas yra atskleisti istoriją, o kokiu būdu tai daryti – jau kiekvieno pasirinkimas. Skaitmeninis amžius sparčiai transformuoja ir žurnalistiką, lemdamas naujų informacijos pateikimo būdų atsiradimą. Šiandien skaitytojui viena tema iškart pateikiama pasitelkiant skirtingas medijas – tekstą, nuotraukas, vaizdo pasakojimus, iliustracijas, vizualią statistiką. Taip atsirado atskira kryptis: skaitmeninis pasakojimas, kur žurnalistinė istorija pateikiama pasitelkus skirtingas medijas ir medijų dizainą.

Anksčiau sukurti istorijai reikėjo daugybės priemonių: diktofono, telefono, fotokameros, mikrofono, videokameros… Visa tai šiandien galima atlikti išmaniuoju telefonu. Tai dar labiau paskatino plėtrą istorijų, kurios pateikiamos naudojant multimedijas, skaitmenines inovacijas. Nuotraukas, vaizdo įrašus, garso ir vaizdo įrašus galima kurti ir redaguoti telefone bei iškart įkelti į redakcijos tinklaraštį. Kadangi moksleiviai paprastai turi išmanųjį telefoną, jie gali plėtoti tokius įgūdžius kaip vaizdo žurnalistika, radijo žurnalistika, tinklalaidės (podcast), fotografija, nenaudodami tradicinės brangios įrangos. Tai taip pat gera priemonė ir interviu įrašinėjimui vietoj diktofono (dėl geresnio garso galima įrašinėti prijungus ausinukų mikrofoną).

Skaitmeninis pasakojimas, pasitelkdamas skirtingų medijų elementus, padeda skaitytojui visiškai kitaip patirti istoriją, suaktyvina skaitytojo vaizduotę. Tokiam pasakojimui nėra vieno šablono, kiekviena istorija pateikiama skirtingais kampais. Svarbu, kad joks elementas nekartotų jau pateiktos informacijos, skirtingos medijos papildo viena kitą. Pavyzdžiui interviu su slemo poezijos kūrėja, papildo ne tik jos nuotrauka, bet ir audio citata, kur gali išgirsti jos balsą, o vėliau gali pamatyti ir video formatu pateiktą įrašą iš slemo poezijos skaitymo.

Vienas pirmųjų tokio tipo kūrinių, sujungęs tekstinį pasakojimą, nuotraukas, grafinę informaciją bei filmuotą medžiagą buvo 2012-aisiais publikuotas „The New York Times“  projektas „Snow Fall“.

Šiandien tokie pasakojimai dar interaktyvesni, keli pavyzdžiai:

• https://www.nytimes.com/interactive/2019/09/06/multimedia/shadows-new-york-photos-skyline.html
• https://pointer.kro-ncrv.nl/artikelen/het-verhaal-achter-een-identiteitsroof#lang=en
• https://www.theguardian.com/environment/ng-interactive/2019/may/17/air-pollution-may-be-damaging-every-organ-and-cell-in-the-body-finds-global-review

Kiekviena tema reikalauja vis kitokios prieigos ir priemonių tai temai geriausiai atskleisti. Į tai visada reikia žiūrėti kūrybiškai, bet tuo pačiu atsakingai, galvojant ne tik apie pačią formą, bet ir tai, kaip forma veiks turinį. Vienus aspektus geriau pateikti video, kitus audio elementais. Jeigu viename multimedijų projekte vaizdo pasakojimai yra tinkamiausias būdas papasakoti istoriją, kitame projekte jie gali būti visiškai neveiksmingi ar mažiau veiksmingi už pasitelkiamą garsą, animaciją, komiksus, vizualų tekstą.

„Galia nugalėti“

„Tekstai nebekartoja informacijos, kurią matome vaizdo įrašuose, ir atvirkščiai. Nuotraukos leidžia susidaryti įspūdį apie kasdienes parolimpiečių treniruotes, nusiteikimą varžyboms. Kiekvieno vaizdo pasakojimo titulinė iliustracija, matoma dar neįjungus pasakojimo, yra piešta iliustratorės specialiai šiam projektui. Galvodami apie projekto vizualumą, nemažai svarstėme, kaip svarbią statistiką ir informaciją pateikti kuo suprantamiau, o svarbiausia – įsimintiniau. Todėl užuot statistiką apie neįgalumo paplitimą užrašę skaičiais ir keliais sakiniais, nusprendėme ją vizualizuoti – pateikti pasaulio žemėlapį ir neįgalių asmenų populiacijos proporcijas. Vizualus sprendimas leidžia statistinius duomenis pateikti įtaigiau, kartu tai didina šios informacijos įsiminimą“, – pasakoja kūrėjai, NARA žurnalistai, už šį darbą apdovanoti Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimuoe ir JAV Nacionalinės spaudos fotografų asociacijos (NPPA) prizu.

Užduotis. Žanrų atpažinimas.

Kiekvienam skaitančiajam naujienas, svarbu atpažinti skirtingus tekstų žanrus – kuriose atsispindi nuomonė, o kur yra vien faktais grįstos naujienos. Nuomonės gali būti tiek sporto, tiek verslo skiltyse (svarbu suprasti, kad banko analitiko prognozę reikia vertinti kitaip, nei naujus ekonomikos profesoriaus tyrimų rezultatus).

Padalinkite moksleivius į grupes ir duokite po laikraštį (arba keletą skirtingų tekstų iš internetinio portalo). Paprašykite identifikuoti skirtingus žanrus. Paprašykite palyginti, kaip skiriasi teksto struktūros – pvz., koks įvadas naudojamas straipsnyje, o koks komentare. Kokia rašymo technika naudojama vertinamojo žanro tekstuose –  aprašomieji žodžiai ir frazės, spalvinga kalba, metaforos ir pan.

Užduotis. Žinutės konstravimas.

Paraginkite studentus pagalvoti, kokią informaciją jie norėtų sužinoti apie staiga įvykusį įvykį. Pateikite jiems hipotetinę situaciją, kuri juos galėtų dominti.

Pavyzdžiui:

1. Įsivaizduokite, kad išgirdote avarijos garsą prie pat mokyklos. Pro langą matote geltoną mokyklinį autobusą, suglamžytą keleivinį automobilį ir du besiginčijančius žmones.
2. Paklauskite, ką jie norėtų sužinoti ir surašykite ant lentos.
3. Pažymėkite klausimus, kurie atitinka pagrindinius 6 žinutės klausimus: Kas? Ką? Kur? Kada? Kaip? Kodėl?
4. Galiausiai paklauskite moksleivių, kodėl jie norėtų informacijos apie avariją. (Galimi atsakymai būtų: Kadangi tai yra šalia mokyklos, tai gali būti susijęs su pažįstamu žmogumi, kas nors gali būti sužeistas.)
5. Kartu sukonstruokite žinutę, kokia būtų informacijos eilės tvarka.

Užduotis. Skaitmeninės istorija

1 dalis. 

Kiekvienas moksleivis suranda po skaitmeninę (internete publikuotą) žurnalistinę istoriją ir išanalizuoja, kaip joje pasakojama istorija. Kurie akcentai išryškinami pasakojime, į ką kreipiamas didžiausias dėmesys? Kokios medijos pasirenkamos, kuriam istorijos elementui pateikti? Kaip pasitelkiami vaizdai, garsai ir kitos priemonės istorijos formavimui?

2 dalis.

Multimedijų pasakojimo kūrimas.

Detaliai aprašykite dokumentinį multimedijų projekto planą. Kokias skirtingas medijas (tekstas, vaizdo ir / ar garso pasakojimai, nuotraukos, judantys paveikslėliai (GIF‘ai), animacija, komiksai ir t. t.) naudotumėte temai atskleisti? Taip pat pagalvokite, kaip atrodytų pats projektas internete – jo platforma, dizainas. Pasiskirstykite komandoje, kas bus už ką atsakingas – filmuos, montuos, rašys tekstus, fotografuos, kurs GIF‘us, sukurs puslapio dizainą ir pan. Sukurkite savo įsivaizduojamą mini dokumentinį multimedijų projektą.

Kaip konstruojamas žurnalistinis pasakojimas?

Teksto kūrimo procesas

1.    Temos pasirinkimas. Pastebėkite visuomenei aktualią problemą ar įdomybę.

2.    Informacijos paieška. Siektina išmanyti tą sritį kuo geriau. Jei trūksta žinių, pasidomėkite (pasikonsultuokite su ekspertais, paieškokite literatūros, atvejų žiniasklaidoje).

3.    Planavimas. Išsigryninkite, ką norit išsiaiškinti ir ką norite pasakyti. Susidarykite aiškų teksto planą. Skirkite laiko pamąstyti, apie ką bus tekstas, kokios informacijos, pašnekovų reikės.

4.    Nuomonių rinkimas. Žinokite kokios informacijos ieškote ir kodėl. Neapsiribokite vienu šaltiniu. Nuomones pateikite ne savo, o pašnekovų lūpomis. Pristatykite kelias skirtingas nuomones. Raskite gerai informuotus šaltinius. Neapsiribokite oficialiais ar pirmiausiai pasitaikiusiais šaltiniais – informacija patikrinkite, pažiūrėkite statistiką, kitų miestų ar šalių patirtis.

5.    Rašymas. Rašykite kuo aiškiau. Geras rašymas turi būti lengvai skaitomas, kalba – nesustabarėjusi. Patikrinkite kelis kartus ne tik gramatiką ir skyrybą, bet ir faktus, svarbiausia – pavadinimus ir pavardes.

6.    Sugalvokite patrauklų ir informatyvų pavadinimą.

Pagrindiniai teksto rašymo principai:

●       Aiškumas (pirmiausia privalote viską suprasti patys: A>B>C, nedarykite loginių šuolių. Visada paklauskite savęs: „ar galėčiau tai pasakyti paprasčiau?“)

• Kalbos gyvumas (naujas straipsnis – naujas darbas. Kiekvienas tekstas yra kaip naujas, net jei anksčiau jau rašyta šia tema). Rašyti turi būti įdomu visų pirma pačiam rašančiajam, kitaip nebus įdomu skaitytojui. Vengti klišių.
• Sąžiningumas (ar tikrai tai yra teisa? Rašykite tik tai, ką išsiaiškinot esant tiesa. Pristatykite abiejų pusių požiūrius, nehiperbolizuokite (venkite tokių skambių būdvardžių, kaip „sensacinga“, „nuostabu“, „šokiruoja“).
• Visa esmė faktuose. Emocinis vertinimas pateikiamas tik citatomis. Nurodyti žinomus kiekius, o ne „žymiai“, „labai“.
• Tinkamumas (stiliaus tono ir tempo priderinimas prie temos) Netinka vertinamieji žodžiai. Pvz., „Ir vėl, deja, laimėjo „Žalgiris“). Geriau sumažinti emociją, negu perdėti. Venkite autoriaus proto demonstravimo ar humoro.
• Efektyvumas (išmeskite tai, ko nereikia). Venkite abstraktumo – kiekvienas sakinys pateikia vis naują informaciją. Nevartoti citatų, kad pakartotumėte tai, kas jau buvo pasakyta netiesiogine kalba. Nerašykite beasmenių sakinių: „Sakoma, kad…“, „Manoma, kad…“ Naudokite lenteles ir sąrašus svarbiems punktams tekste išvardinti. Dalinkite tekstą į mažesnius skyrelius. Pats tekstas irgi sudaro grafinį vaizdą – kuo daugiau pastraipų (nedidelės apimties), tuo labiau fiksuojamas dėmesys. Ne per ilgi sakiniai. Gal galima tą pasakyti trumpiau?
• Taisyklingi pavadinimai ir pavardės. Pasitikslinti, kas neaišku. Patikrinti kelis kartus skaičius.
• Kalbos kultūra. Kuo mažiau žargono, terminų, santrumpų, tarptautinių žodžių. Jei juos naudojate, paaiškinkite. Kuo mažiau veiksmažodinių daiktavardžių. Nuodojamas aktyvas, ne pasyvas. Taisyklinga skyryba. Pasirinkti vieną laiką (esamasis ar būtasis). Ieškoti sinonimų (pripažįsta, pabrėžia, džiaugiasi, kritikuoja, nuogąstauja ir t.t.)

Teksto struktūriniai elementai

Pranešimai rašomi apverstos piramidės principu.

1.   Esminiai svarbiausi faktai.

2.   Būtinos nurodyti aplinkybės, duomenys.

3.   Svarbūs faktai

4.   Antraeiliai faktai.

5.   Trečiaeiliai faktai.

Pavadinimas.

Pavadinimas turi būti informuojantis ir įtaigus – jis turi prikaustyti dėmesį ir taip “parduoti” tekstą skaitytojui. Jis neturėtų būti labai ilgas, geriausiai iki 8 žodžių. Skaitytojai mėgsta pavadinimus-klausimus, tačiau jie dažniausiai netinka informacinio žanro kūriniams.

Pavadinime naudojami veikiamieji veiksmažodžiai, nenaudojami trumpiniai, kuo mažiau skyrybos ženklų ir kabučių. Taip pat nenaudojama neįprasta, negirdėta leksika; tokios yra vengiama. Kita vertus, siekiant priartinti leksiką prie kasdienės kalbos, reikėtų nepersistengti ir nenaudoti klišių. Neįprasta leksika gali būti pristatoma tekste ir taip po truputį įtvirtinama naudoti.

Įžanga.

Tai svarbiausia pastraipa, kurios tikslas – pritraukti skaitytojo dėmesį ir duoti straipsniui toną. Jos ilgis dažnai 2-5 sakiniai, tačiau ją skaitant, skaitytojo galvoje turi atsirasti mintis: „noriu perskaityti šį tekstą.“ Sudominti pirmu sakiniu. Nepradėti nuo techninės informacijos.

Naujienų pranešimo įžanga ir kito žanro kūrinių įžanga skiriasi. Jei tekstas analitinis, ypač straipsnis, komentaras ar recenzija, įžanga gali būti anekdotas, juokelis, įvykis, fantazija ar bet kas kita. O naujienų pranešimo įžangoje pateikiami patys svarbiausi faktai, atsakoma į pačius svarbiausius klausimus.

Taigi, gera įžanga atskleidžia skaitytojams, apie ką yra įvykis, stimuliuoja jų norą perskaityti visą likusį pranešimą ir sukuria tam tikrą nuotaiką, emocinę aplinką. Įžanga neturėtų klaidinti, nepradėkite teksto nuo skaičių, oficialių organizacijų pavadinimų, šalutinių sakinių. Gera įžanga yra paprasta, lakoniška, tiksli. Lengvas skaitymas yra gero rašymo rezultatas. Jei įžangą reikia skaityti daug kartų, kad suprastum, vadinasi ji yra blogas.

Dėstymas

Jeigu įžangoje pristatėte visą pagrindinę esmę trumpai – kas nutiko arba kas pasikeis, toliau turite pristatyti platesnį kontekstą ir pateikti skaitytojui visas reikiamas detales – kodėl taip atsitiko, arba kodėl taip nuspręsta.

Keliaujama nuo svarbiausių ir įdomiausių detalių link labiau specifinių, techninių, tikslinančių. Geriausia dėlioti tekstą kaip sumuštinį: Įdomu > neįdomu > įdomu > neįdomu > įdomu, t.t..

Tekstas išplėčiamas nuomonėmis, ekspertų komentarais, argumentais už ir prieš, statistika. Sujunkite teksto dalis kaip galima natūraliau. Kuo mažiau jungiamų žodelių.

Teiginius, kurie pateikti netiesiogine kalba, reikia sustiprinti citatomis.

Reiktų vengti gražios, apibendrinančios pabaigos. Ji neturi privesti prie autoriaus išvadų – jas pasidaro pats skaitytojas. Kaip pabaiga tinka papildoma kontekstinė informacija.

Interviu atlikimo atmintinė

Kiekvienam interviu reikia pasiruošti, žinoti, kodėl einama kalbėtis su vienu ar kitu šaltiniu. Interviu turi būti nukreiptas tiesiai į tikslą. Interviu negali būti „apie viską” (t.y., veiklą apskritai, tokie nebus nei įdomūs skaityti, o ir apsunkins informacijos apdorojimą). Interviu metu žurnalistas turi valdyti padėtį, neleisti pašnekovui įsišnekėti ne į temą, o išsiaiškinti dalykus, kurių reikia žurnalisto sumanytai temai. Pašnekovui įsikalbėjus, galima jį grąžinti prie temos: „grįžkime prie temos…“

Taigi rengimasis interviu prasideda nuo tikslo susiformulavimo.

–    Tikslas kyla iš straipsnio plano.

–    Reikia visada būti pasirengusiam pakeisti kryptį remiantis tuo, kas nauja sužinoma interviu metu.

–    Klausimynas – aiškiai apibrėžtas, klausiama ne daugiau ir ne mažiau, nei reikia tikslui pasiekti. Klausimai – pagrindiniai ir šalutiniai. Pradedama nuo šalutinių klausimų, tačiau netrukus keliaujama prie pagrindinių, ypač nedelsti reikia, jei jie yra spaudžiamieji klausimai.

Šie metodai padeda išnaudoti laiką efektyviai – negaišinti nei savo, nei šaltinio laiko.

Visada reikia pranešti pašnekovui, jei pokalbį įrašinėjate.

Interviu planavimas

1. Kodėl man reikia interviu? (Renku medžiagą tam tikra konkrečia tema / Noriu pristatyti įdomų žmogų, jo požiūrį).
2. Ko norite iš pašnekovo. Tikslai.
3. Pašnekovo vaidmuo medžiagoje (liudininkas, ekspertas, etc.).
4. Namų darbai (apie temą, pašnekovą).
5. Suplanuoti pagrindinius klausimus (5-7 klausimai, kiti turėtų kilti iš pokalbio).
6. Kur bendrausite? Geriausia pašnekovo aplinkoje.
7. Kiek pašnekovų kalbinsite? Priklauso nuo temos kontraversiškumo, temos sudėtingumo.
8. Kaip dėlioti klausimus? Galimi keli variantai: svarbiausias klausimas pradžioje; skirstyti pokalbį į temas, pradedama svarbiausiu klausimu kiekvienoje temoje; tradicinis – chronologinis pasakojimas.
9. Kada klausiamas sunkiausias klausimas: Kai mažai laiko, pokalbio pradžioje; kai yra laiko, pokalbio viduryje ar pabaigoje.

Technika ir patarimai

• Tardamiesi su pašnekovu dėl interviu, nurodykite temas, apie ką kalbėsite.
• Neskubėkite bėgti prie interviu, susipažinkite, apsipraskite su žmogumi, pasinaudokite „small talk“ – paklauskite, kaip sekasi, apie orą ir pan.
• Kurkite strategiją, kuri padės pašnekovui atsiverti, o ne atsitverti.
• Dalyvaukite pokalbyje, nebūkite įnikęs į klausimų sąsiuvinį. Atsipalaiduokite ir klausykitės atsakymų – galbūt iš to kils naujas klausimas, pastebėsite netikėtą istorijos vingį.
• Ištyrinėkite kuo daugiau (kas jau yra apie pašnekovą rašyta ir pan.)
• Nebijokite pasirodyti nežinantys. Jei ko nesuprantate, paprašykite paaiškinti.
• Geriausi – paprasti klausimai (kas, ką, kaip, kada, kur, kodėl). Bet venkite klausimų, į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu: taip/ne (“Ar” prasidedantys klausimai). Tokius klausius galima naudoti, tik norint pasitikslinti faktus bei ar teisingai supratote, ką pašnekovas pasakė.
• Pasiruoškite 5-7 klausimus bei kelis papildomus, jei pašnekovas bus nekalbus.
• Visada pasitikslinkite skaičius, kaip rašomi vardai/pavardės, pavadinimai. Jei nežinote – klauskite. Neapsimeskite, kad žinote, nes rašant nuo to bus blogiau.
• Geriau per daug informacijos nei per mažai.
• Pašnekovas turi paaiškinti bei įrodyti savo teiginius.
• Jei abejojate, ar teisingai supratote. Nupasakokite pašnekovui, kaip suprantate ir paprašykite patvirtinti.
• Klauskite po vieną klausimą. Kai klausiama daugiau negu vieno, pašnekovas pasirenka į kurį atsakyti.
• Galima naudoti prasmingą pauzę – pašnekovas bandys užpildyti tylą pasakodamas toliau.
• Interviu pabaigoje peržiūrėkite savo klausimus, ar viską uždavėte, ką norėjote. Kartu patikrinkite faktus ir skaičius.
• Jeigu skambinate telefonu, būkite pasiruošę, kad gali tekti bendrauti tuojau pat, o ne sutarti laiką. Mažiau laiko skirkite apšilimo klausimams, pasiruoškite daugiau klausimų, nes dažnai atsakymai būna trumpesni, tempas greitesnis.
• Interviu el. paštu palengvina bendravimą pašnekovams, kuriems sunkiau bendrauti, be to sutaupo laiko žurnalistui, nes nereikia šifruoti. Tačiau prarandamas pokalbio gyvumas. Bendraujant el. paštu, sutarkite laiką, iki kada laukiate atsakymų. Klauskite trumpus, dalykiškus klausimus. Geriausia pateikti iki penkių klausimų, kad ilgas laiškas neišgąsdintų pašnekovo. Gavus atsakymus, jeigu reikia parašykite dar kelis papildomus patikslinančius klausimus.

Niekada nepasitikėkite pilnai diktofonu, visada atsitinka atvejis, kuomet pokalbis neįsirašo, pasižymėkite svarbiausius dalykus

Maketavimas ir Iliustravimas

Laikraščio pateikimas – pats kūrybiškiausias laikraščio kūrimo etapas. Nėra vienos taisyklės, kaip laikraštį pateikti.

Kiekvienai istorijai labai svarbus ir iliustravimas. Dažnai ties tekstu sustojate, nes būtent nuotrauka patraukė jūsų dėmesį. Laikraščiuose redaktoriai visada ieško nuotraukų, kurios padaro istoriją dinamiškesnę. Geras fotografas naudoja nuotraukas, kad istorijai pridėtų papildomos informacijos ir padarytų ją suprantamesnę.

Planuokite taip:

1. Išsigryninkite istorijos temą.
2. Nusistatykite sau, kodėl ir kaip nuotrauka galėtų papildyti istoriją. Kokį turinį, kokiu rakursu turėtumėte nufotografuoti.
3. Nufotografuokite susiplanuotus kadrus. Kartu nepamirškite stebėti aplinkos, galbūt kažką pamatysite spontaniškai.
4. Parinkite kadrą ar kadrus labiausiai papildančius istoriją.
5. Parašykite nuotraukos antraštę (ji turi pateikti papildomą informaciją, ne tik nupasakoti, kas yra fotografijoje).

Svarbu atsiminti, kad ne visi asmenys nori būti fotografuojami – etiškas leidinys visada atsiklausia leidimo.

Kūrybiškumas ir idėjų ieškojimas

Žemiau yra tik keli pavyzdžiai, ką kitos mokyklos veikia su savo laikraščiais. Pažvelkite, įsikvėpkite ir raskite idėjų:

• https://makemynewspaper.com/free-newspaper-designer?from=schoolarticlepage
• https://makemynewspaper.com/high-school-newspapers (Pavyzdžiai, kaip atrodo laikraščiai, galima parsisiųsti ir šablonų)
• Apdovanojimus gavę JAV mokyklų laikraščiai: https://snosites.com/our-customers/award-winners/

Reikia skatinti moksleivių domėtis vis naujomis turinio bei pateikimo formomis.

Net paprasti GIF gali pagyvinti turinį: https://www.nytimes.com/interactive/2016/08/16/sports/olympics/rio-us-womens-water-polo.html

arba komiksai: https://www.nytimes.com/interactive/2016/05/04/opinion/the-last-phone-call.html

Laikraščio gamybos planavimas:

1. Nustatyti puslapio dydį (A4, A5 etc.)
2. Koks bus puslapių skaičius
3. Stulpelių skaičiaus puslapyje nustatymas
4. Apsispręsti dėl gamybos rūšis: spausdintas laikraštis ar tik internete
5. Kokie bus grafiniai elementai: Nuotraukos, pieštos iliustracijos, diagramos
6. Nustatyti aiškius terminus: kada bus paruošti tekstai ir iliustracijos, kada sumaketuotas leidinys ir kada jis viešinamas

Užduotis

Išanalizuoti žiniasklaidos priemonių dizainus. Užsienio mokyklų taip pat. Kiekvienas moksleivis gali pasirinkti po vieną patikusį dizainą ar dizaino elementą, kuris įdomiai papildo pristatomą istoriją. Pamąstykite, kokie dizaino sprendimai galėtų atsirasti jūsų laikraštyje.

Maketavimo programos

Adobe in Design, Microsoft Office Publisher, Tilda, ReadyMag.

Nemokama programa online: https://makemynewspaper.com/designer/app/open

Publikavimas ir viešinimas

Nors mokyklos laikraštis vis dar įsivaizduojamas kaip popierinis atspausdintas leidinys, kurį smagu parodyti tėvams ar seneliams, bet kokį informacinį turinį lengviau pasiekti internetu. Čia svarbu pasitelkti kūrybingumą, galbūt net pasidomėti medijų dizainu.

Tradicinis laikraščio pateikimo variantas – PDF, kuris patogus atspausdinti ir gali būti lengvai būti viešinimas mokyklos svetainėje. Čia labai svarbus maketuotojo darbas, kad leidinys atrodytų patraukliai, taip pat reikia daugiau finansinių išteklių leidinio spausdinimui (tam galima ieškoti rėmėjų ir ne mokykloje, galbūt tartis tiesiogiai su spaustuvėmis ar regioniniais laikraščiais, galbūt kokį sprendimą gali pasiūlyti ir moksleivių tėvai).

Tačiau internetas – puikus žurnalistinis įrankis, suteikiantis galimybę eksperimentuoti įvairiais pasakojimo būdais bei naujais turinio pateikimo sprendimais, kurie gali paversti istoriją dar patrauklesne. Taip pat dažnai tam nereikia didelių maketavimo gebėjimų.

Galimos platformos viešinimui:  

●      Medium

●      Tinklalapių kūrimo platformos (WordPress, WIX, SquareSpace)

●      YouTube

●      Tinklalaidžių (podcast) platformos

Soc. Tinklai

Socialiniai tinklai gali būti laikomi bendravimo internete forma, bet kartu ir kūrybine erdve. Laikraščio viešinimui puikiai galima išnaudoti tiek mokyklos “Facebook” paskyrą, tiek sukurti naują pačiam laikraščiui. Tačiau svarbu bendradarbiauti, paprašyti, kad mokyklos paskyra dalintųsi laikraščio turiniu.

Žaismingumo gali suteikti “Instagram” platforma – čia galima skelbti mokyklos gyvenimo akimirkas, kurioms apibūtinti nebūtinai reikalingas ilgas tekstas ar interviu. Prie nuotraukos užtenka kelių sakinių. “Instagram” gali virsti ir mokyklos kasdienybės dienoraščiu.

Užduotis

Paanalizuoti skaitomų žiniasklaidos priemonių komunikaciją skirtingose platformose. Kaip išnaudoja “Facebook”, “Instagram”, “Tiktok”, “Snapchat”. Ką galite pritaikyti savo laikraščiui.