Žiniasklaidos industrija keičiasi greitai. Lietuvoje internetas praktiškai išstūmė spaudą, o socialinių tinklų įtaka tapo milžiniška. Gyvename skaitmeninės žurnalistikos amžiuje, kuriame žurnalistams kyla naujų iššūkių ir grėsmių: žurnalisto ir jo šaltinių sekimas, internetinių trolių atakos, kibernetiniai išpuoliai, virtualus priekabiavimas, melagingos naujienos, žurnalistų spaudimas, atribojimas nuo informacijos ir t. t. Žinoma, žurnalistai dirba skirtingomis sąlygomis. Ir jei Lietuvoje dirbančiam žurnalistui nereikia baimintis dėl savo gyvybės taip, kaip karo zonoje dirbančiam kolegai, skaitmeninis saugumas aktualus ir vienam, ir kitam. Pasaulinė COVID-19 pandemija dar kartą priminė, kokie esame priklausomi nuo interneto ir moderniųjų technologijų. Šis Lietuvos žurnalistikos centro parengtas leidinys yra skirtas aptarti įvairiems saugumo ir privatumo iššūkiams. Jame supažindinsime, kaip elektroninėje erdvėje užtikrinti savo ir šaltinių privatumą, pateiksime užsienio ir Lietuvos pavyzdžių. Savo patirtimi dalysis Lietuvos žurnalistai. Tikime, kad leidinys bus naudingas tiek žurnalistikos studentams, tiek jau praktikuojantiems žurnalistams, taip pat jų šaltiniams geriau suprasti žurnalistinio darbo specifiką ir įgysi daugiau pasitikėjimo žurnalistais.
***
Įsisukus į žurnalistinio darbo verpetus, gerokai daugiau tenka galvoti apie nagrinėjamas temas, nei apie tai, ką ir kodėl darau, – su žinojimu, kaip viskas veikia, atsiranda daug automatizmo. Galimybė įžvalgomis šiek tiek prisidėti tobulinant šio leidinio turinį man tapo akstinu stabtelėti ir grįžti prie esmės, kartu pamatyti, kaip tuos pačius dalykus mato mano kolegos ir akademinio pasaulio autoritetai. Tikiu, kad skaitytojams jų įžvalgos ir bus vienos įdomiausių. Linkiu gero laiko skaitantiems. Manau, bus įdomu ir studentui, ir dėstytojui, ir žurnalistikos vilkui (-ei).
– Dalia Plikūnė („DELFI“ politikos aktualijų žurnalistė)
***
Žurnalistui, kaip ir jo skaitytojui, sekėjui ar žiūrovui, pakankamai sunku nepasiklysti informacijos lauke ir lengva būti suklaidintam melagienų kūrėjų ar tiesiog interesų grupių. Todėl, manau, būtina mokytis kiekvieną dieną, analizuoti skirtingas situacijas, į kurias patenki ir daryti išvadas tam, kad būtum vienu žingsiu toliau nuo bandančių suklaidinti. Šis leidinys – dar vienas puikus žingsnis į tai.
– Marius Jokūbaitis ( „15min“ Verslo redaktorius)
ŽURNALISTAS IR JO ŠALTINIAI
Šaltinio paslaptis technologijų amžiuje
Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje kilo ne vienas skandalas dėl neteisėto asmenų sekimo, informacijos apie asmenis, tarp jų ir žurnalistus, rinkimo. Ne vieną atvejį – tiek užsienio, tiek Lietuvos – priminsime ir šiame leidinyje. Informacija pasitelkiant šiuolaikines technologijas renkama ir komerciniais, ir žvalgybos tikslais. Žurnalistų renkama informacija, o ypač tam tikrą informaciją suteikiantys šaltiniai, domina ir daugybę suinteresuotų asmenų – nuo politikų ir verslininkų iki slaptųjų tarnybų.
Dažnas galėtų pasakyti, kad neturi ko slėpti, todėl informacijos apie juos rinkimas negąsdina. Tačiau ar taip pat galime kalbėti apie slaptus žurnalistų šaltinius? Pirmiausia papildomų atsargumo priemonių žurnalistas turėtų imtis būtent saugodamas savo šaltinius.
Nors žurnalistai ir turi privilegiją neatskleisti šaltinių, ji neužtikrina, kad šaltiniai vis dėlto nebus identifikuoti ir neatsiras siekiančių sužinoti, kas nutekino informaciją. Skambučiai, trumposios žinutės, elektroniniai laiškai ir visi kiti komunikacijos būdai elektroninėje erdvėje palieka pėdsakų. Pateiksime du puikiai iliustruojančius pavyzdžius, kaip per keletą dešimtmečių situacija pasikeitė.
1972 m. slaptas šaltinis, pavadintas didžiagerkliu (angl. Deep Throat), laikraščio „The Washington Post“ žurnalistams Bobui Woodwardui ir Carlui Bernsteinui perdavė Votergeito skandalo duomenis[1]. Šio šaltinio paslaptis buvo įminta tik praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams. 2005 m. buvęs Federalinių tyrimų biuro (FTB) direktoriaus pavaduotojas Markas Feltas atskleidė, kad ir yra didžiagerklis.
2013 m. birželį slaptas šaltinis su laikraščiais „The Washington Post“ ir „The Guardian“ pasidalijo dokumentais apie JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) šnipinėjimo programą PRISM. Jau po 48 val. NSA nustatė, kad slaptus dokumentus nutekino buvęs Centrinės žvalgybos agentūros darbuotojas Edwardas Snowdenas.
Taigi 33 metai prieš 48 valandas. Šis skirtumas iliustruoja, kokio konfidencialumo tokiais jautriais klausimais žurnalistų šaltiniai galėjo tikėtis tada ir kokio gali tikėtis dabar.
2013–2014 m. kilęs E. Snowdeno skandalas puikiai įrodė, kad demokratinėse šalyse, net ir liberaliausiose, technologijos taip pat gali būti panaudotos informacijai apie asmenis rinkti. Tačiau ir tuomet pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas: vieni kaltino E. Snowdeną dėl valstybės paslapčių nutekinimo ir teigė, kad duomenų rinkimas pateisinamas nacionalinio saugumo tikslais, pavyzdžiui, siekiant užkardyti teroro išpuolius ir panašiai. Kitų nuomone, tai žmogaus teisių pažeidimas, o slaptus dokumentus nutekinęs E. Snowdenas ir juos paskelbę žurnalistai tiesiog gynė visuomenės interesą žinoti. Tačiau būtina priminti, kad E. Snowdeno skandalas dienos šviesos galėjo ir neišvysti, jei sulaukę nežinomo šaltinio laiško žurnalistai nebūtų ėmęsi ypatingų atsargumo priemonių.
2012 m. gruodį anoniminis šaltinis laikraščio „The Guardian“ žurnalistui Glennui Greenwaldui atsiuntė elektroninį laišką iš laikinos elektroninio pašto paskyros (angl. Disposable Temporary E-Mail Adress)[2]. Šios paslaugos vartotojui sugeneruojamas vienkartinis elektroninio pašto adresas, automatiškai išsitrinantis po dešimties ar daugiau minučių. Laiške anonimas prašė žurnalisto įsidiegti laiškų kodavimo programą – tai padarius jam būtų išsiųstas užšifruotas laiškas. G. Greenwaldas tokį prašymą ignoravo, tačiau anoniminis šaltinis buvo atkaklus: atsiuntė nuorodų su instrukcijomis, kaip naudotis kodavimo programa. G. Greenwaldas toliau ignoravo šaltinį. Galiausiai anonimas susisiekė su G. Greenwaldo drauge, filmų kūrėja Laura Poitras, kuri tuo metu buvo viena nedaugelio žurnalistų, ypač rimtai vertinusių informacijos saugumo klausimus. L. Poitras perkalbėjo „The Guardian“ žurnalistą. Po pusmečio, 2013 m. birželį, „The Guardian“, remdamiesi šaltinio informacija, paskelbė, kad buvusio prezidento Baracko Obamos administracija iš JAV telekomunikacijų operatoriaus „Verizon“ rinko telefoninių pokalbių įrašus vykdydami slaptą sekimo programą PRISM.
2018 m. paviešintas ir „Cambridge Analytica“ skandalas: asmeniniai socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų duomenys naudoti siekiant paveikti 2016 m. vykusius JAV prezidento rinkimų rezultatus.
Pačių žurnalistų sekimo atvejų žinoma daug. 2013 m. „The Washington Post“ paskelbė, kad JAV Teisingumo departamentas šnipinėjo tuometį „Fox News“ korespondentą Jamesą Roseną.[3] Buvo gauta prieiga prie jo mobiliojo telefono duomenų: stebima buvo vieta, fiksuojami vizitai į Valstybės departamentą, skambučių laikas, klausomasi pačių telefoninių pokalbių.
Tokių veiksmų imtasi po 2010 m. paskelbtų publikacijų apie Šiaurės Korėją. Tais pačiais 2013 m. naujienų agentūra „Associated Press“ (AP) kreipėsi į JAV teisingumo sekretorių Ericą Holderį, kadangi atitinkamos tarnybos klausėsi agentūros darbuotojų telefoninių pokalbių.[4] AP darbuotojų pokalbių slapta buvo klausomasi du mėnesius. Žurnalistai šnipinėti siekiant nustatyti, kas jiems teikia informaciją.[5] Beje, net „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas savo kompiuterio kamerą ir mikrofoną užklijuoja lipnia juosta ir naudojasi elektroninio pašto programa „Thunderbird“, leidžiančia užšifruoti laiškus.[6] Taigi ar žurnalistas gali būti pernelyg atsargus saugodamas savo šaltinius ir surinktą informaciją? O kas svarbiau – istorija ar šaltinis? Antrasis klausimas – sena žurnalistikos dilema. Žurnalistai, laikydamiesi profesinės etikos standartų, saugo informacijos šaltinius ir turi teisę jų neatskleisti (jei pats šaltinis to nepageidauja). Minėta dilema aktuali ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Šaltinio išdavimas laikomas žurnalisto profesiniu nusikaltimu.
Dar 1996 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę[7] išaiškino, kad žurnalistų šaltinių apsauga yra viena iš žiniasklaidos laisvės sąlygų. Be informacijos šaltinių apsaugos, žiniasklaida negebėtų tinkamai informuoti visuomenės apie jai reikšmingus įvykius, taip pat negalėtų atlikti jai priskirtos sarginio šuns funkcijos. Teismas vis dėlto numatė vieną išimtį, leidžiančią atskleisti informacijos šaltinį: kai slaptumą nusveria visuomenės arba viešieji interesai.
O jei žurnalistai nustotų saugoti savo šaltinius? Ar daug apie korupciją, įstatymų pažeidimus galinčių pranešti asmenų išdrįstų kreiptis į žiniasklaidą? Apie šaltinių apsaugą Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse teigiama: „Jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi teisės jo atskleisti. Tokiu atveju žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos patikimumo.“[8] Todėl informacijos šaltinius reikia vertinti kritiškai ir kelis kartus patikrinti jų pateiktus duomenis.
Visuomenės informavimo įstatymas[9] taip pat įtvirtina informacijos šaltinių saugojimo principą: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“ Taigi žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį gali įpareigoti tik teismas.
Kaip šnipinėjami Lietuvos žurnalistai
Žurnalistų klausymosi atvejų būta ir Lietuvoje. Dar 2010 m. Seimo Operatyvinės veiklos ir parlamentinės kontrolės komisija tyrė galimą žurnalistų pokalbių telefonu klausymąsi. Tada nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai gali klausytis bet kurio žmogaus telefoninių pokalbių ir tai kartais daroma pažeidžiant įstatymus. Taip pat buvo prieita išvada, jog sankcionuojant telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę yra pažeidžiami įstatymai.
Po kelerių metų kilo naujas žurnalistų šnipinėjimo skandalas. 2013 m. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų taryba (STT) atliko kratas naujienų agentūroje BNS ir BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyr. redaktorės, žurnalistės Jūratės Damulytės namuose[10]. STT pradėjo domėtis žurnalistais po paviešintos Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos, kurioje kalbama apie Rusijos planuojamas informacines atakas prieš Lietuvą ir tuometę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Dar vėliau paaiškėjo, kad vykdant ikiteisminį tyrimą dėl valstybės paslapties atskleidimo buvo fiksuoti 17-os esamų ir buvusių BNS darbuotojų telefoniniai pokalbiai. 2014 m. Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad BNS žurnalistų telefoninių pokalbių klausytasi neteisėtai. Taip pat neteisėtu pripažintas slaptas BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyr. redaktorės sekimas.[11]
Anot J. Damulytės, įtarimų, kad pareigūnai bando klausytis asmeninių pokalbių ir taip išsiaiškinti šaltinius, kilo pasirodžius publikacijai. Apie tai ją perspėti mėgino skirtingi asmenys, be to, žmonės, kuriuos žurnalistė siejo su specialiosiomis tarnybomis, stengėsi išprovokuoti kalbėtis telefonu. Taip pat buvo tam tikrų sekimo požymių: greitai išsikraunanti telefono baterija, trūkinėjantis ryšys. Todėl, saugodama ne tik savo konkrečius šaltinius, bet ir visus kitus asmenis, gerokai mažiau naudojosi telefonu, o bendraudama pradėjo mėtyti pėdas. Vėliau paaiškėjo, jog klausomasi ne tik J. Damulytės, jos sutuoktinio, bet ir kolegų pokalbių. Vyr. redaktorė prisimena: „Mestos pajėgos ir ištekliai atrodė neadekvatūs ir neproporcingi.“
Per kratas paimtų kompiuterių ir kitų laikmenų, J. Damulytės teigimu, pareigūnai nespėjo detaliai apžiūrėti, nes teisminiu keliu įrodyta, kad nei kratos, nei poėmiai ar sekimas nebuvo teisėti. Kita vertus, toks incidentas J. Damulytei nekėlė nerimo, nes nei iš laikmenų, nei iš kolegų slaptos informacijos pareigūnai nebūtų galėję sužinoti – nuorodų į šaltinius ji niekur nepalikusi. „Gerai žinojau savo teisę ir pareigą saugoti šaltinius. Ir dėl savęs buvau visiškai rami – niekas, net mano kolegos, nežinojo ir iš manęs nebuvo girdėję apie paskelbtos informacijos šaltinius. Apie savo šaltinius žinojau tik aš, – teigia BNS žurnalistė. – Nesidalijimas tokia informacija su kolegomis anaiptol nereiškia nepasitikėjimo jais. Šis procesas parodė, kad kolegos buvo apsaugoti, jiems nereikėjo nei nutylėti, nei ko nors dangstyti.“
J. Damulytė saugojo šaltinius ir kitais būdais: vengdama užuominomis atskleisti šaltinių tapatybę, stengėsi kuo mažiau kalbėti, viešai teikti komentarus apie situaciją, nesileisti į diskusijas ar provokacijas. „Būta raginimų teisme paneigti vieną ar kitą informaciją, per vieną pokalbį telefonu net tiesmukai pasiūlyta pasakyti, kad informaciją nutekino Daiva Ulbinaitė (prezidentės D. Grybauskaitės patarėja, – aut. past.) ir nuo manęs atsikabins“, – teigia BNS žurnalistė. Anot žurnalistės, ikiteisminio tyrimo informacija kryptingai ir selektyviai buvo atskleidžiama tretiesiems asmenims, o tai ilgainiui ėmė kelti nepasitikėjimą. „Tyrimas <…> buvo labiau panašus į politinį rinkimų kampanijos, ne teisinį procesą.“
2013 m. nebuvo tiek šifruotų pokalbių programėlių, kiek jų yra dabar (žiūrėti kitą skyrelį, – aut. past.). J. Damulytės teigimu, tuomet buvo naudojamos kitos priemonės, pavyzdžiui, informacija užrašoma jos neįgarsinant, jei pašnekovai įtaria, kad pokalbis gali būti įrašomas. „Messenger“ programėlėje ar kalbantis telefonu žurnalistė jautria informacijos nesidalija ir teigia, kad labai svarbu saugotis ir patiems šaltiniams: jie turi elgtis apgalvotai ir neišsiduoti. J. Damulytė įvardijo dar keletą šios istorijos pamokų. Viena jų – nekaupti senų, nereikalingų dokumentų, nes pagrindu kratoms namuose tapo beveik ketverių metų senumo mažareikšmis riboto naudojimo dokumentas. Be to, žurnalistės teigimu, ir juokauti reikėtų atsargiai: „Antai būta kuriozo, kai teko per apklausą atsakyt tyrėjai į visu rimtumu užduotą klausimą „Ką turėjote omeny, kai sakėte „pusryčiams suvalgiau popierių“? Tai tebuvo mano pokštas istorijos pradžioje, juokas buvo aiškiai girdėti ir pokalbio įraše, bet tyrime, pasirodo, net akivaizdūs pokštai vertinami rimtai. Kad ir kaip būtų, humoras, sveika ironija labai padėjo.“
„Manau, šis procesas buvo naudingas, kadangi padėjo teismų praktikoje nubrėžti aiškias ribas dėl žodžio laisvės, žiniasklaidos ir jų nevalia peržengti teisėsaugai. Valstybė galiausiai pripažino klaidas ir mano, ir kolegų atžvilgiu“, – 2013 m. įvykius apibendrino žurnalistė.
Ar slaptą šaltinį atskleisti kolegoms
Praktikuojantiems žurnalistams toks klausimas kyla neretai. Ar redaktorius, kolegos turi žinoti, kas yra žurnalisto šaltinis? Pavyzdžiui, J. Damulytė šaltinio kolegoms neatskleidė, siekdama apsaugoti ir juos, ir patį šaltinį. O kaip elgtis, jei redaktorius arba prie tos pačios istorijos dirbantys kolegos prašo įvardyti šaltinį? Akivaizdu, įsitraukę į tą pačią istoriją, dirbantys drauge kolegos taip pat rizikuoja savo vardu bei reputacija, taigi turi teisę klausti ir abejoti šaltinio patikimumu. Gali pasitaikyti įvairių situacijų. Jei vis dėlto kyla poreikis atskleisti savo šaltinį kolegoms, derėtų įsitikinti, kad jie paslaptį saugos taip pat kaip jūs, įvertins riziką ir imsis tokių pat informacijos apsaugos priemonių.
Redaktoriai ar kolegos, žinodami, kokią jautrią informaciją turite, gali padėti, jei pateksite į bėdą, pavyzdžiui, sulauksite grasinimų ar fizinių bandymų susidoroti. „Ypač svarbu, kad korupciją tirtų kuo daugiau žurnalistų. Kai tiria tik vienas žmogus, itin lengva jį nutildyti, t. y. nužudyti, įbauginti ar paprasčiausiai papirkti“[12], – teigia garsi azerbaidžanietė žurnalistė Khadija Ismaylova, Azerbaidžano teismo sprendimu turėjusi kalėjime praleisti 7-erius metus už grobstymą ir mokesčių vengimą, nors pasaulio bendruomenė šį žurnalistės įkalinimą smerkė ir bylą laikė politiškai motyvuota.
Taigi šaltinio apsaugą būtina vertinti holistiškai. Nutylimi ne vien vardas ir pavardė. Visus būdus, kuriais būtų galima atsekti šaltinį, reikia apgalvoti, žurnalistas neturėtų leistis pergudraujamas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami nustatyti šaltinį, gali taikyti įvairius metodus. Žurnalistams visuomet derėtų atsiminti, kad net ir neoficialūs pokalbiai prieš apklausą ar po jos, taip pat pokalbiai neformalioje aplinkoje gali būti pasitelkiami identifikuoti šaltinį. Holistinė apsauga apima ir visų komunikavimo priemonių šifravimą, tai šiais laikais naudoja daugybė žurnalistų, ypač atliekančių tiriamąjį darbą. Jeigu teisėsaugos pareigūnai konfiskuoja kompiuterius, mobiliuosius įrenginius ir bendravimas su šaltinius buvo atviras, jo paslapties išsaugoti beveik neįmanoma, todėl įslaptinti bendravimą yra itin reikalinga. Kitame skyriuje bus aptarta, kokiais įrankiais galima užšifruoti bendravimą su šaltiniu.
[1] Emily Bell, Taylor Owen. Journalism After Snowden: The Future of the Free Press in the Surveillance State. Columbia University Press, Mar 7, 2017.
Žurnalistų renkama informacija, o ypač tai, kaip ir iš ko ji gaunama, domina daugybę nesusijusių asmenų: politikus, lobistus, ryšių su visuomene specialistus, teisėsaugą, įvairių valstybių diplomatines tarnybas ar su slapta informacija dirbančias institucijas. Suinteresuoti šia informacija gali būti ir žiniasklaidos priemonės, kurioje žurnalistas dirba, savininkai – ypač jei jų tikslas daryti įtaką viešosios politikos procesams.
Dauguma žurnalistų informaciją renka, apdoroja ir saugo naudodamiesi elektroninės komunikacijos priemonėmis. Daugybe neapdorotos ir publikuoti neskirtos medžiagos dalijamasi internetu. Jei nesistengiama apsaugoti elektroninių komunikacijos priemonių, nė nereikia kratų – stebėti galima nuotoliniu būdu, ir žurnalistai net neįtars. O jei žurnalistų niekas ir neseka, sekami ir stebimi gali būti jų šaltiniai. Todėl žurnalistai turėtų pasirūpinti, kad šaltiniai su jais galėtų susisiekti saugiais ir privatumą užtikrinančiais komunikacijos kanalais.
Atkreiptinas dėmesys, kad elektroninių komunikacijų saugumas ir privatumas yra du skirtingi dalykai. Komunikacija gali būti saugi ir privati arba saugi, bet nedidelio privatumo (pavyzdžiui, naudojantis „Facebook“, „Gmail“ ir kt.), taip pat ji gali būti nesaugi ir neprivati. Geros reputacijos interneto paslaugų tiekėjai („Microsoft“, „Google“ ir kt.) labai rūpinasi klientų saugumu elektroninėje erdvėje, tačiau jų verslas priklauso nuo privačių, apie vartotojus surenkamų duomenų ir jų panaudojimo rinkodaros tikslais. Todėl naudojantis šiomis paslaugomis privatumas – t. y. galimybė sumažinti paslaugų tiekėjų prieigą prie privačių duomenų ir juos panaudoti – nėra didelis. Be to, interneto paslaugų tiekėjai, sulaukę įpareigojimo iš teisėtus reikalavimus teikiančių trečiųjų šalių (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo institucijų), privačius duomenis linksta atskleisti, pavyzdžiui, „Facebook“ patenkina du trečdalius tokių prašymų pateikti informaciją apie tam tikrus vartotojus ir jų anketas[1]. Panašią dalį užklausų, gautų iš valdžios institucijų, tenkina ir „Google“[2]. Šis faktas aktualus žurnalistams, kuriems gresia institucinis ar teisėsaugos spaudimas, teisminis persekiojimas – ypač nedemokratinėse valstybėse. Todėl populiarios ir dažnai naudojamos internetinės naršymo priemonės ar kompiuterijos technologijos nėra labai saugios.
Susirašinėjimas elektroniniais laiškais, telefoniniai pokalbiai yra vieni nesaugiausių ir mažiausiai privačių būdų komunikuoti. Jei elektroniniai laiškai dar gali būti šifruojami specialiais kodais, tai klausytis telefoninių pokalbių ar skaityti trumpąsias žinutes galima nesunkiai. Vienintelė išimtis – kriptotelefonai, užšifruojantys žurnalisto ir jo šaltinio pokalbius, tačiau šie prietaisai gerokai brangesni už įprastus mobiliuosius telefonus.
Įprastu elektroniniu paštu siunčiama informacija dažniausiai šifruojama TLS (Transport Layer Security) kodu; jis apsaugo atviruoju interneto tinklu siunčiamą informaciją. Vis dėlto tokia apsauga neefektyvi, jei žurnalistas elektroniniame pašte kada buvo spustelėjęs ant jauko (phishing mail), t. y. ant laišku atsiųstos nuorodos, kuri nukreipia į tarpinius serverius ir sudaro sąlygas pavogti žurnalisto susirašinėjimus. Taip pat svarbu žinoti, kad TLS kodavimas efektyvus tik tada, kai siuntėjas iš savo interneto paslaugų tiekėjo serverio duomenis perduoda gavėjui į jo interneto paslaugų tiekėjo serverį. Kitaip tariant, iš viso elektroniniu paštu siunčiamus duomenis gali pamatyti ne viena pora, o dešimt porų akių, net jei ir nebūta įsilaužimo. Atviro teksto – nešifruotą – bendravimą gali matyti abu interneto paslaugų tiekėjai (siuntėjo ir gavėjo), siuntėjas ir gavėjas bei elektroninio pašto paslaugų tiekėjas. Todėl dalijantis jautriais duomenimis elektroninis paštas ne geriausias, o vienas iš prastesnių pasirinkimų.
Jeigu norima saugiau naudotis elektroniniu paštu, ypač kai reikia pasidalyti jautresne informacija, reikėtų tinkamai pasirinkti šios paslaugos tiekėją – t. y. įvertinti jo požiūrį į privatumą. Didžioji dalis elektroninio pašto tiekėjų renka paskyrų savininkų, jų susirašinėjimų duomenis ir mažų mažiausiai naudoja savo rinkodaros tikslais. Tačiau jei elektroninio pašto paslaugos teikėjas įsipareigoja užtikrinti visiškai privačią siuntėjo ir gavėjo komunikaciją (end to end encryption), tuomet duomenys gerokai saugesni nei susirašinėjant įprastu elektroniniu paštu, naudojančiu TLS kodą, pavyzdžiui, „Gmail“. Vienas žinomiausių privatumą vertinantis elektroninio pašto paslaugų tiekėjas – Vilniuje įsikūręs šveicarų „Protonmail“. Atkreiptinas dėmesys, kad privatūs susirašinėjimai įmanomi tik tarp privataus pašto tiekėjo paslaugų vartotojų – jei elektroninis laiškas keliauja iš įprasto elektroninio pašto į privatų ar atvirkščiai, tai visiško privatumo koduotė (end to end encryption) neveikia.
Aktualus elektroninio pašto elementas yra slaptažodis. Vis dėlto jis tik netiesiogiai užtikrina vartotojų saugumą ir privatumą. Slaptažodžio paskirtis – autorizuoti tam tikrą asmenį kaip elektroninio pašto paskyros ar kitos internetu teikiamos paslaugos savininką. Slaptažodį sužinoję ir savininkais apsimetę kiti asmenys gali prisijungti prie paskyrų ir susirinkti dominančią informaciją. Taip pat iš tų paskyrų ar naudojantis svetima tapatybe vykdyti įvairius nusikaltimus elektroninėje erdvėje. Todėl patariama skirtingoms paskyroms taikyti nevienodus slaptažodžius, kiekvienas jų turėtų būti bent 14 simbolių ilgio ir kuo mažiau nuspėjamas. Jei nenorima pamiršti, skirtingų paskyrų slaptažodžius reikėtų užsirašyti ir reguliariai keisti. Toks metodas yra saugesnis nei to paties slaptažodžio naudojimas jungiantis prie skirtingų paskyrų. Slaptažodžius ne tik saugiai archyvuoja, bet ir užkoduoja speciali programinė įranga – slaptažodžių vadybininkai (password managers). Užtenka atsiminti vieną vienintelį prisijungimo prie slaptažodžių vadybininko kodą. Slaptažodžiais apsaugoti reikėtų ne tik savo elektroninio pašto paskyras, bet ir įrenginius – kompiuterius, mobiliuosius įrenginius.
Nemažai žurnalistų pamėgo susirašinėti „Facebook“ programėlėje „Messenger“. Deja, programėlė taip pat koduojama paprastuoju TLS kodu, o susirašinėjimų turinys lengvai prieinamas „Facebook“. Kaip minėta, „Facebook“, „Gmail“ ir panašios įmonės linksta bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis. Todėl, jei žurnalistas ir (ar) jo šaltinis sekami arba vykdomas baudžiamasis jų persekiojimas, yra tikimybė, kad žurnalistų ir šaltinių susirašinėjimai bus perduoti tyrėjams. Pareigą rinkti ir 6 mėnesius saugoti vartotojų siunčiamus duomenis turi ir interneto paslaugų tiekėjai – jie taip pat gali atskleisti surinktą informaciją asmenims ar institucijoms, pateikusiems teisėtus reikalavimus.
Norėdami išvengti rizikos, kad slapti susirašinėjimai nepatektų tretiesiems asmenims, ir apsaugoti savo šaltinius, žurnalistai naudojasi tokiomis susirašinėjimų programėlėmis kaip SIGNAL, TELEGRAM ar net „WhatsApp“. Nors „WhatsApp“ ir priklauso „Facebook“ savininkams, o vartotojų metaduomenys (duomenys apie susirašinėjimą, išskyrus jo turinį, pavyzdžiui, kas yra siuntėjas ir gavėjas, kokį prietaisą, operacinę sistemą žinutės siuntėjas ar gavėjas naudoja, kokia prietaiso geografinė lokacija, kada vyko susirašinėjimas ir pan.) yra komercializuojami, susirašinėjimai šia programėle vis dar privatūs ir paslaugos savininkas negali jų perskaityti. Tai negalioja, jei „WhatsApp“ vartotojai automatiškai archyvuoja susirašinėjimus „Google“ serveriuose („WhatsApp“ turi tokią funkciją). SIGNAL žurnalistų, atliekančių tyrimus, laikoma bene saugia internetinio susirašinėjimo programėle. Koduojami net SIGNAL garso skambučiai.
Žurnalistams reikėtų įvertinti ir savo kompiuterių (išmaniųjų telefonų) programinės įrangos, interneto naršyklių privatumą, be to, imtis papildomos apsaugos, kuri, pavyzdžiui, nukreiptų duomenų srautą nuo interneto paslaugų tiekėjų serverių, taip paslėpdama ir prietaiso geografinę lokaciją. Tokia papildoma apsauga yra virtualusis privatus tinklas, arba VPN (Virtual Private Network). Nemažai redakcijų jau dabar naudojasi VPN, ypač kai žurnalistai dirba nuotoliniu būdu. Naudojantis redakcijų VPN, visas siunčiamas ir gaunamas duomenų srautas nukreipiamas per darbdavio serverius. Privatumas taip pat gerokai padidėja, jeigu prie šio srauto neturi prisijungimo tretieji asmenys (pavyzdžiui, LRT privatumas ribotas, nes serverinėse veikia valstybės įdiegti jutikliai). Tačiau žurnalistams, neturintiems redakcijų VPN, bet dažnai dirbantiems nuotoliniu būdu, itin rekomenduotina naudoti kitų privačių tiekėjų VPN, pavyzdžiui, „Proton VPN“ ar „NordVPN“. Tokie tinklai paslepia prietaiso buvimo vietą ir nukreipia duomenis per vartotojo pasirinktą serverį, apeidami interneto paslaugų tiekėją. Interneto paslaugų tiekėjas tokiu atveju gali matyti, kad prietaisas yra prisijungęs prie VPN, tačiau nebegali gauti duomenų, ką prietaiso savininkas internete veikia.
Vartotojai, kompiuteriuose įsidiegę „Windows“ operacinę sistemą, turėtų žinoti, kad programinės įrangos gamintojas renka ir rinkos tyrimų bei rinkodaros tikslais naudoja gana daug privačių duomenų, „Apple“ renka taip pat gana daug, tačiau mažiau dalijasi su trečiaisiais asmenimis. O korporacija „Purism“ (jos produktai – staliniai kompiuteriai, nešiojamieji kompiuteriai, telefonai) pabrėžia, kad vartotojų privatumas yra svarbiausia jų verslo filosofijos ašis, todėl nei renka duomenis, nei jais (nuasmenintais) prekiauja ar grindžia savo rinkodarą. Taigi prieš įsigyjant bet kurį elektronikos produktą ir vertinant, kaip juo užtikrinamas privatumas, svarbu pasidomėti, kokią verslo filosofiją taiko gamintojas.
Vienos internetinės naršyklės privatumą gali užtikrinti geriau nei kitos, pavyzdžiui, „Google Chrome“ ar „Internet Explorer“ („Gmail“ ir „Microsoft“ produktai) vartotojų privatumą naršant internete užtikrina daug menkiau nei „Epic Privacy Browser“, „Mozilla“, „Brave“ ir pan. naršyklės. Saugumą internete taip pat gali sustiprinti įvairūs naršyklių plėtiniai, pavyzdžiui, „HTTPS Everywhere“ užtikrinta, kad prisijungimas prie bet kurios interneto svetainės būtų saugus; „Disconnect“ neleidžia „Facebook“ įrankiams sekti vartotojų; „Privacy Badger“ blokuoja šnipinėjančias reklamas ir duomenis renkančius slapukus; „Ghostery“ taip pat saugo nuo įvairių lankomose svetainėse įdiegtų sekimo įrankių. Rekomenduotina įsidiegti „AdBlock“ arba „uBlock Origin“, tačiau minėti plėtiniai gali būti įrašomi ne į visas naršykles. Anonimiškumą, ypač kai naudojama kartu su VPN, užtikrina „Tor“ naršyklė. Be to, per ją galima patekti į tamsiojo interneto puslapius (dark web). Nors „Tor“ naršyklė ir užtikrina anonimiškumą, tačiau gali būti labai nesaugi ir visiškai neprivati, jei naudojamasi be papildomų atsargumo priemonių – dėl sudarytų sąlygų užsimaskuoti tamsiajame internete verda elektroninio nusikalstamumo pasaulis. Nepatartina jungtis prie paskyrų internete per „Tor“ naudojant privačius duomenis, tokius kaip asmens kodas, telefono numeris, gyvenamosios vietos adresas, vardas ir pavardė.
Nemaža dalis redakcijų kitose šalyse į savo internetinius portalus įdiegė užkoduotą įrankį „Secure Drop“, skirtą žiniasklaidos šaltiniams anonimiškai ir saugiai dalintis jautria informacija. Nei žurnalistai, nei suinteresuoti asmenys negali sužinoti tikrosios dokumentus pateikusio šaltinio tapatybės.
Žurnalistai taip pat lankosi nedemokratiškose valstybėse, pažeidžiančiose privatumą, ir su savimi gali turėti jautrios informacijos. Vienas saugiausių būdų transportuoti medžiagą– duomenis kompiuteriuose šifruoti. Dar geriau – jei šifruoti duomenys būtų įkelti į privatumą užtikrinančius debesis, pavyzdžiui, „pCloud“, „Sync.com“, „Tresorit“, „SpiderOak“ ar „Oracle“, o kompiuteriai liktų tušti
Žurnalistams būtų sudėtinga visą komunikaciją su šaltiniais perkelti į geriausiai privatumą užtikrinančią aplinką, o riboto privatumo paslaugomis naudotis rečiau. Svarbiausia priežastis: žurnalistų šaltiniai ir visuomenė aktyviai naudojasi populiariomis paslaugomis, socialiniuose tinkluose galima rasti visuomeninės reikšmės informacijos, apie kurią derėtų pranešti. Todėl kiekvienam vertėtų pasidaryti sukauptos, archyvuojamos ir disponuojamos informacijos vertės skalę – patiems nuspręsti, kada, kaip ir ką reikėtų saugoti. Asmeninio archyvo elektroninę informaciją derėtų saugoti užšifruotą.
Su oficialiais ir rutininiais šaltiniais galima komunikuoti ir įprastomis priemonėmis, tačiau jei šaltiniai konfidencialūs, teikia jautrią informaciją arba gali būti sekami, būtina imtis papildomų saugumo priemonių – todėl verta susipažinti su atitinkama programine įranga ir esant poreikiui apmokyti šaltinius ja naudotis.
Jei įtariate, kad jūsų telefonas sekamas, saugumo ekspertai siūlo atsakyti į keletą klausimų:
Ar jūsų telefonas be priežasties išsikrauna greičiau nei turėtų?
Ar jūsų telefonas be priežasties įkaista?
Ar kalbėdamiesi telefonu girdite neįprastus garsus, tokius kaip aidas ir pan.?
Ar jūsų telefonas be jokios priežasties savaime išsijungia?
Ar jūsų telefonas be priežasties naudoja neįprastai daug internetinių duomenų?
Kita vertus, jeigu ir nepastebite tokių telefono pokyčių, per daug neatsipalaiduokite. Daugumą sekimo priemonių pastebėti yra gerokai sunkiau. Reikėtų turėti omenyje, kad bet kuri telefone įrašyta programėlė gali rinkti duomenis, jei prašoma leidimo naudotis mikrofonu, kamera, nustatyti buvimo vietą. Nors šie duomenys bus renkami ne šnipinėjant, nereikėtų pamiršti, kad jie gali būti naudojami komerciniais tikslais, pavyzdžiui, nustatant jūsų pomėgius, įpročius, lankomas vietas.
Slaptas žurnalistinis darbas (undercover journalism) – tai veikla, kuria žurnalistas siekia įsilieti į specifinę bendruomenę ir taip patikrinti, ištirti, kaip joje vyksta tam tikri procesai. Šis veiklos modelis visuomet kėlė nemažai diskusijų dėl profesinės etikos ir moralės. Pirmiausia, etikos principai žurnalistą įpareigoja išlikti sąžiningą – prisistatyti ir nurodyti, kokiu tikslu renkama informacija. Be to, svarbiausia žurnalisto pareiga – sakyti tiesą. O darbas apsimetus kitu asmeniu šiai pareigai iš pirmo žvilgsnio prieštarauja. Vis dėlto kai kurių nusikaltimų ar problemų nebūtų galima identifikuoti, jei ne slaptas žurnalistų darbas. Todėl reikia prisiminti ir kitą žurnalisto pareigą, ar veikiau misiją – tarnauti visuomenės interesams.
Žurnalistas, apsimesdamas kitu asmeniu (jei taip elgiasi norėdamas atskleisti visuomenei reikšmingą problemą), savo akimis gali įsitikinti tuo, kas vyksta. Kitaip tariant, išbandyti sistemą. Šis tiriamosios žurnalistinės veiklos metodas dar populiariai vadinamas akių atvėrimo metodu. Neretai slapta dirbdamas žurnalistas rizikuoja gyvybe, sveikata, tokiam darbui skiria daugybę laiko. O tokie tyrimai trunka mėnesius ar net metų metus. Slaptą darbą dar galime vadinti demaskavimo taktika.
JAV tiriamoji žurnalistika prasidėjo nuo viešo demaskavimo tradicijos, todėl verta prisiminti Nellie Bly žurnalistinį darbą. 1887 m. Josepho Pulitzerio laikraštyje „New York World“ pasirodė jos straipsnis, kuriame buvo aprašytos baisios sąlygos Niujorko moterų beprotnamyje. Žurnalistė, norėdama patekti į šį beprotnamį, apsimetė susirgusi nerviniu išsekimu. Straipsnis paskatino pokyčius ligoninėse, o žurnalistė tapo žvaigžde.
2002 m. tiriamosios žurnalistikos atstovas ir Brazilijos televizijos tinklo „Rede Globo“ prodiuseris Timas Lopesas dingo slapta rinkdamas medžiagą vienoje Rio de Žaneiro favelų. Vėliau paaiškėjo, kad jį pagrobė teritoriją kontroliavę narkotikų prekeiviai. T. Lopesas buvo nuvežtas į kaimyninę favelą, ten ypač žiauriai kankintas, galiausiai nusikaltėliai jo kūną padegė kartu su padangų krūva. Taigi galima įsivaizduoti, koks rizikingas gali būti slaptas žurnalistinis darbas. Ir tokių tiriamosios žurnalistikos pavyzdžių pasaulyje daugybė.
Demaskavimo, arba akių atvėrimo, taktika naudojama ir Lietuvos žurnalistų. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei 10 metų lietuvių žurnalistas Audrius Lelkaitis, bendradarbiaudamas su BBC televizija, išaiškino prekybos žmonėmis schemą ir paviešino imigrantų išnaudojimą.[1] Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad darbo Jungtinėje Karalystėje ieškantys asmenys viliojami apgaule, o vėliau tampa šiuolaikinės vergovės aukomis.
A. Lelkaitis apsimetė darbo Didžiojoje Britanijoje ieškančiu imigrantu, sumokėjo šimtus svarų sterlingų Lietuvoje ir Londone esančiose agentūrose už pažadus Hulo mieste gauti darbą, kurio net nebuvo. Atvykęs įsidarbino Hulo įmonėje „Focus Staff Limited“ naudodamas tikrą savo tapatybę ir tikrus asmens dokumentus. Žurnalistas teigia: „Tai man irgi buvo keista, bet nesu žvaigždė, kažin ar mane būtų galėję atpažinti.“ Iš pradžių jam mokėtas už minimalų atlyginimą mažesnis darbo užmokestis. Be to, iš jo buvo išskaičiuojama tam tikra suma apgyvendinimo išlaidoms padengti. Tačiau pinigai imti nelegaliai – atlyginimo lapelyje išskaičiavimas nefiksuotas. Gyventi turėjo perpildytose patalpose.
Slaptasis darbas truko kelias savaites, o viskas fiksuota marškinių sagoje įmontuota kamera. Vos pradėjęs dirbti žurnalistas baiminosi, kad slaptą įrašymo įrangą pastebės ir jis bus demaskuotas. „Toks darbas yra gana brangus malonumas, – teigia jis. – Nėra taip, kad užsidėjai kamerą, eini ir filmuoji. Turi būti rimta palaikymo komanda. Netoliese turi būti žmogus, kuris galėtų suteikti pagalbą, jei, pavyzdžiui, tave kas nors bandys sumušti pastebėjęs įrašymo įrangą. Be to, reikia keisti baterijas, kitokių dalykų gali prireikti. Tyrime turi dalyvauti ir aptarnaujantis personalas.“ Be to, anot A. Lelkaičio, reikia gebėti įsilieti į aplinką, kitaip tariant, bandyti pritapti kompanijoje, kurioje vyksta eksperimentas: „Buvo keletas sudėtingų momentų. Dirbau tarp tokių žmonių, kurie problemas sprendžia labai primityviai: jei kas nors nepatinka, tai sprendžiama smurtu. Dirbau su vienu vyruku, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra iš to paties Vilniaus mikrorajono kaip ir aš. Tokiose situacijose labai nekaltai gali per daug išsišnekėti. Arba ypač sunku buvo vaizduoti, kad nemoki tų dalykų, kuriuos iš tiesų moki. Pavyzdžiui, vaidinti, kad nemoki anglų kalbos. Tu negali išsiskirti iš aplinkos. Ir jei tie žmonės, tarp kurių dirbi, nėra šventuoliai, turi elgtis panašiai kaip jie. Problema – jie mėgo išgerti. O tau reikia pritapti, bet kartu ir žinoti, kad turi nustoti vartoti alkoholį tuomet, kai ateina noras kalbėti apie save.“ A. Lelkaitis taip pat pabrėžia, kad slaptasis darbas negali tapti tyčine provokacija: „Kai darai tokius dalykus, labai svarbu suprasti, kad negali būti žvejojimo operacijos. Turi fiksuoti nusikaltimą, o ne ieškoti jo, nes tada jau eini prieš įstatymą. Negali šiaip užsidėti kameros ir tikėtis, kad užfiksuosi nusikaltimą. Jau turi turėti nenuginčijamų įtarimų, kad vyksta nusikaltimas, ir eini jo fiksuoti. BBC jau buvo gavę skundų iš darbuotojų, kad ten nėra mokami atlyginimai.“
2016 m. „LRT televizijos“ laida „Pinigų karta“ atliko žurnalistinį tyrimą, ar nepilnamečiai gali patekti į lošimų namus ir juose lošti. Tuomečiai laidos žurnalistai Jurgita Čeponytė ir Mindaugas Aušra pakvietė eksperimente dalyvauti du nepilnamečius asmenis. Žurnalistai gavo raštišką tėvų sutikimą, kad abu vaikai gali dalyvauti tokiame socialiniame eksperimente. Jaunuoliai aplankė 9 skirtingus lošimų salonus ir į visus pateko be jokių kliūčių, parodyti asmens dokumentą jų niekas neprašė. Viskas buvo slapta nufilmuota ir parodyta laidoje.
Po laidos įsikišo Lošimų priežiūros tarnyba, nagrinėjusi vaizdo įraše užfiksuotus vienos iš salonų darbuotojos veiksmus. Pirmos instancijos teismas darbuotojai skyrė administracinę baudą. Vis dėlto eksperimentu pasipiktino Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija, tikinusi, kad laidos redaktorė J. Čeponytė įtraukė į azartinius lošimus nepilnamečius, kurie provokavo lošimų automatų salono darbuotoją įvykdyti teisės pažeidimą. Vėliau teismai vertino ir laidos žurnalistų veiksmus. Tada teismas pasisakė, kad socialinio eksperimento veiksmų profesionalumas ir sąžiningumas turėtų būti įvertintas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje. Tačiau komisija pažeidimo nenustatė. Laidoje „Pinigų karta“ dirbęs M. Aušra teigia: „Manau, priimtas toks sprendimas todėl, kad teismų praktikoje neegzistuoja socialinio eksperimento reiškinys. Nes, kaip aiškinama, yra aiškiai nustatyta, kas yra žvalgybinės informacijos rinkimas (sekimas ir t. t.), bet ne tai, kas yra eksperimentas (pavyzdžiui, su žmonėmis). Tuo labiau kad atvejus, kai paprašyti žmonės atlieka neteisėtą veiksmą be intencijos iš tiesų jį atlikti, t. y. tik paeksperimentuoti, teisėsauga vertina kaip provokaciją.“
Dar vienas slapto žurnalistinio darbo pavyzdys – 2017 m. „Info TV“ ir žurnalisčių Rūtos Juknevičiūtės ir Dovilės Javinskaitės atliktas tyrimas, ar tuometis Seimo narys Kęstutis Pūkas seksualiai priekabiavo prie padėjėjų ar kandidačių į padėjėjas. Anonimiškai į „Info TV“ kreipėsi mergina ir papasakojo, kad bandydama įsidarbinti Seimo nario padėjėja susidūrė su nederamu elgesiu. K. Pūkas, merginos teigimu, ne tik komentavo jos kūną, bet ir pakvietė į Seimo viešbutį, kalbėjo apie darbą 24 valandas per parą.
Vėliau rasta ir daugiau merginų, patvirtinusių apie nederamą politiko elgesį per darbo pokalbius. Žurnalistai nusprendė patikrinti, kaip iš tiesų vyksta darbo pokalbiai su kandidatėmis į padėjėjas. Seimo nariui buvo išsiųstas išgalvotos merginos gyvenimo aprašymas ir ji netrukus gavo kvietimą į darbo pokalbį, kuris įvyko Seime, K. Pūko kabinete. Į pokalbį nuėjo „Info TV“ žurnalistė D. Javinskaitė, pristačiusi išgalvotu vardu ir pavarde. Visas interviu buvo įrašytas slapta kamera ir parodytas per televizijos žinias kaip žurnalistinio tyrimo dalis. Po „Info TV“ paviešinto tyrimo Seime inicijuota K. Pūko apkalta. Televizijoje kalbėjusios merginos vėliau kreipėsi į teismą, kaltindamos K. Pūką seksualiniu priekabiavimu. Dėl Seimo nario priesaikos sulaužymo sprendė ir LR Konstitucinis Teismas, liudyti į posėdžius pakvietęs skundus pateikusias nukentėjusiąsias ir televizijos žurnalistes.
Į darbo pokalbį su Seimo nariu ėjusi D. Javinskaitė iš pradžių nerimavo, ar eksperimentas pavyks. Žurnalistė galėjo būti lengvai atpažinta, nes dirbo televizijos kanale, be to, nuolatinė jos informacijos rinkimo vieta – Seimo rūmai, kuriuose ją ne kartą galėjo matyti ir įsiminti K. Pūkas: „Apsimetus pretendente į padėjėjas, reikėjo patikrinti, ar susisiekusios su žiniasklaida merginos sako tiesą, ar tai politinis susidorojimas. Jau pirmosiomis minutėmis buvau priimta į darbą, supratau, kad merginos nemelavo. Darbo pokalbyje politikas dažnai kartojo, kad jis bus „mano mintys ir darbai“, jei būsiu priimta į darbą, kad negaliu turėti vaikino, kuris į mane žiūrės „tik kaip į patelę“ ir norės tik vieno. Pokalbį įrašinėjau filmuojančiu laikrodžiu, stengiausi užduoti klausimus, kurie atskleistų tikruosius K. Pūko kėslus ir nebūtų provokuojantys, nes taip galėjau sugadinti tyrimą. K. Pūkui buvo kilęs įtarimas, nes įsidarbinti pagal atsiųstą gyvenimo aprašymą turėjo iš Marijampolės kilusi mergina. O aš, vilnietė, tokio akcento neturėjau. Tuomet prisiminiau savo geros kurso draugės iš Marijampolės akcentą ir juo atsakiau, kad teko labai save laužyti, kol akcento atsikračiau. Net ir tokios iš pažiūros subtilios smulkmenos galėjo sugadinti tyrimą. Kurį laiką slėpiau tapatybę (reportažuose mano balsas buvo pakeistas, o veidas slepiamas), nes nenorėjau, kad tyrimas būtų prilygintas ankstesniam, kritiškai įvertintam „žaliaakės“[2] eksperimentui.“
K. Pūko priesaikos sulaužymo klausimą nagrinėjęs Konstitucinis Teismas pirmąkart pasisakė ir apie žurnalistinį eksperimentą, kaip tiriamosios žurnalistikos metodą. Politikas ir jo advokatai tikino, kad žurnalistės eksperimentą atliko neteisėtai, nes buvo prisidengta „kito asmens vardu, pavarde ir gyvenimo aprašymu, apgaulės būdu patekus į Seimo nario kabinetą, naudojant paslėptą vaizdo ir garso įrašymo įrangą“. Vis dėlto Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atliekant žurnalistinį eksperimentą medžiaga surinkta teisėtai, nes viskas buvo atliekama viešoje vietoje – Seime. Be to, ši medžiaga panaudota siekiant informuoti apie visuomeninę reikšmę turinčią viešo asmens, Seimo nario, veiklą.
2017 m. įvyko dar vienas slaptas tyrimas, jį įvykdė „15min.lt“ žurnalistė Birutė Davidonytė. Rudenį publikuotame tyrime žurnalistė apsimetė slaugytoja, norėjusia dirbti Norvegijoje per įmonę „Orange Group Baltic“. Įmonė nuo 2008 m. dirbti Norvegijoje, o vėliau iš Švedijoje, samdė slauges ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Vengrijos, Slovakijos. Žurnalistė išsiaiškino, kad slaugės sutikdavo dirbti pagal itin nepalankią darbo sutartį: pagrindinę atlyginimo dalį sudarys ne darbo užmokestis, o dienpinigiai. Kitaip tariant, slaugės į Norvegiją ar Švediją vyko lyg į komandiruotę. Apie tokį žurnalistinio darbo metodą B. Davidonytė teigia: „Tai buvo vienintelis būdas sužinoti, ką įmonė žada darbuotojams, kokias sąlygas jiems pristato ir kaip tai skiriasi nuo realių sąlygų, apie kurias man papasakojo ten dirbusios slaugytojos tyrimo metu. Kita vertus, niekada nenaudojau šio metodo kaip vienintelio, visuomet jį derindavau su kitais tyrimų metodais: interviu rinkimu, dokumentų paieška ir t. t.“
B. Davidonytės teigimu, slaptas darbas yra sudėtingas psichologiškai. Tuomet tenka išgyventi nemalonias emocines būsenas, pavyzdžiui, neužtikrintumo jausmą, ar manęs neatpažins. Tuo metu žurnalistė jau buvo gana žinoma. Ji teigia: „Tu niekuomet negali žinoti, į kokią tiksliai situaciją pakliūsi, kas tavęs laukia, ar nebūsi atpažintas. Naudojant šį metodą, kad ir kaip gerai būtų pasiruošęs žurnalistas, manau, neįmanoma išvengti tam tikros improvizacijos, priklausomai nuo situacijos. Vis dėlto šis metodas balansuoja ties etikos riba, nes žurnalistas neprisistato, o dažnai ir slapta filmuoja ar įrašinėja tam, kad surinktų medžiagą. Todėl, mano supratimu, jis turėtų būti naudojamas išimtiniais atvejais, prieš tai viską gerai apsvarsčius, kai yra akivaizdus viešasis interesas tokiai informacijai viešinti ir ta informacija gali atskleisti galimus pažeidimus ar kitas negeroves, taip pat, kai nėra kito būdo tai informacijai surinkti ir patikrinti.“
Virtualioji erdvė ir demaskavimo metodas
Slapto darbo metodą žurnalistai neretai naudoja rinkdami informaciją virtualiojoje erdvėje ar megzdami kontaktus su asmenimis, kuriuos norima demaskuoti. Vienas puikių pavyzdžių – prancūzų žurnalistės, prisistatančios Annos Erelle’s pseudonimu, atvejis. Žurnalistė norėjo suprasti, kodėl jaunos moterys ir paauglės palieka namus, šeimas ir prisideda prie ekstremistinių grupuočių Sirijoje. Tam ji taip pat pasitelkė slaptos žurnalistinės veiklos taktiką. Žurnalistė „Facebook“ tinkle Melodie slapyvardžiu sukūrė fiktyvią paskyrą – apsimetė į islamą atsivertusia 20-mete. Taip užmezgė kontaktą su Abou Bilelu, „Islamo valstybės“ kovotoju, kuris pakvietė atvykti į Siriją ir tapti jo žmona. Pasirodęs straipsnis sukėlė didžiulį susidomėjimą, tačiau po jo kilo realus pavojus žurnalistės gyvybei. Šiandien žurnalistę saugo policija, ji negali atskleisti tikrosios savo tapatybės.
Atvejų, kai žurnalistams tenka susikurti netikrą anketą socialinėje erdvėje ar elektroninio pašto adresą, pasitaiko palyginti dažnai. Ne vienas Lietuvos žurnalistas iš fiktyvaus elektroninio pašto adreso yra siuntęs laiškus politikams bandydamas patikrinti, ar jie nesileis paperkami arba kitaip paveikiami. Pavyzdžiui, buvę „Lrytas.lt“ žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Martynas Čerkauskas, išgalvoję farmacijos verslo lobistą Aidą Barzevičių, išsiuntė laiškus Seimo nariams siūlydami susitikti neoficialioje aplinkoje ir aptarti galimybę pakeisti įstatymus, o už pagalbą lobistas atsidėkosiąs asmeniškai arba parama partijai.[3] Beje, 2011 m. buvo kilęs panašus skandalas, kai britų leidinio „Sunday Times“ tyrėjai, taip pat apsimetę lobistais, išsiuntė laiškus siūlydami keisti įstatymus mainais į pinigus. Už tokio kabliuko užkibo keturi europarlamentarai.[4]
Akivaizdu, žurnalistui, norinčiam slapta įsilieti į tam tikrą bendruomenę ar užmegzti su ja kontaktą virtualiojoje erdvėje, reikia gerai apgalvoti, ar jis nebus identifikuotas:
Ar jo socialinio tinklo, elektroninio pašto paskyra išduoda apie tai, kad gali būti netikra (ką tik sukurta, asmuo turi tik kelis draugus, vartotojas visiškai neaktyvus ir pan.);
Ar socialinio tinklo paskyroje galima aptikti detalių, kurios padėtų nustatyti tikrąjį jos savininką (tikrą elektroninio pašto adresą, telefoną numerį, adresą, darbovietę; ar galima identifikuoti asmenį, analizuojant jo draugų ratą. Galbūt neatsargiai pažymėtos aplankytos vietos);
Ar pramanytoji istorija skamba įtikinamai;
Kaip minėta, demaskavimo metodas nuolat kelia klausimų dėl žurnalistinės etikos. Tarptautinis žurnalistų tinklas ICJF (International Journalist’s Network) pateikia keletą patarimų, kurie padės apsispręsti, ar atliekant žurnalistinį tyrimą verta pasitelkti demaskavimo taktiką:[5]
Įsitikinkite, kad visos kitos įrodymų rinkimo priemonės yra išnaudotos.
Išmanykite įstatymus. Įsitikinkite, kad planuojama veikla yra teisėta.
Paklauskite savęs, ar jūsų atradimai visuomenei bus svarbūs ir vertingi? Ar tai yra visuomenės interesas? Ar atliekamo tyrimo reikšmingumas nusveria galimus kito asmens privatumo pažeidimus?
Įsitikinkite, kad tyrimo objekto nespraudžiate į spąstus, t. y. ar sąmoningai neverčiate jo įvykdyti pažeidimo, nusikaltimo. Nespauskite, o stebėkite aplinką. Ar taip jūsų tyrimo objektas elgtųsi natūraliai?
Atsiminkite, kad jūsų auditorija (skaitytojai, žiūrovai, klausytojai) gali jus apkaltinti sąmoningai provokavus ir sukūrus skandalą. Auditorijos dėmesį turi sutelkti ne į jus, o į jūsų atradimus.
Kai įsitikinsite, kad demaskavimo metodas pagrįstas, turėkite išsamų planą, kaip ketinate jį taikyti.
Įsitikinkite, kad yra asmenų, žinančių, ką darote ir koks yra jūsų planas. To reikia, kad galėtumėte kreiptis pagalbos, jei kas nors jums nutiktų.
Įsitikinkite, kad vadovai jūsų planą palaiko ir palaikys, jei patektumėte į bėdą ar sulauktumėte teisminių skundų.
Įsitikinkite, kad jūsų veiksmai nesukels pavojaus kitiems.
Kai baigsite tyrimą, atskleiskite savo tapatybę ir leiskite tyrimo objektui pateikti savo paaiškinimus.
[2] Žaliaakės pravarde vadinta buvusi pramoginės televizijos laidos „KK2“ žurnalistė Rūta Lapė. 2011-ųjų rudenį jonaviške prisistačiusiai žurnalistei tuometis parlamentaras Saulius Stoma siūlė padėjėjos darbą mainais į draugystę. Tuomet ji pažintį su politiku užmezgė socialiniame tinkle, o per pirmą susitikimą S. Stoma laidė užuominas, kad žalių akių Rūta esą galėtų jį ir suvilioti. Žurnalistinis eksperimentas buvo parodytas televizijos laidoje ir sukėlė nemenką skandalą. (Aut. past.)
„Kai kurie žmonės tiesiog nori stebėti, kaip sudega pasaulis.“ Ši citata iš 2008 m. Christopherio Nolano filmo „Tamsos riteris“ puikiai tinka apibūdinti ir internetinius trolius. Jie mėgaujasi iš šono stebėdami chaosą.
Trolinimas – iš anglų kalbos žodžio „troll“ kilęs naujadaras, socialinių medijų laikais tapęs savotišku fenomenu[1]. Verčiant pažodžiui daiktavardis „troll“ reiškia jauką, blizgę. Panašiai galima įvardyti reiškinį – trolinimą, – kai į viešąją erdvę metamas jaukas (žinutė), tikintis, kad jis užkabins dalį bendruomenės narių ir sukels jų reakciją. Britų žodynas trolinimą apibūdina kaip procesą, kai vienas asmuo (internetinis trolis) provokuoja kito asmens ar asmenų grupės pyktį pasinaudodamas jų silpnosiomis vietomis[2]. Kurstančiomis, kartais šiurkščiomis ir net įžeidžiančiomis žinutėmis siekiama išprovokuoti kitų internautų emocinę reakciją. Kitaip tariant, internetinio trolio tikslas – kelti chaosą, įaudrinti bendruomenę, pakreipti ar nutraukti įprastinę diskusiją.
Internetiniai forumai, „Facebook“ puslapiai ir uždaros grupės, komentarų skiltys po naujienomis portaluose – itin patogi viešoji erdvė ne tik kritikuoti, bet ir grasinti, tyčiotis, užgaulioti. Priežastis labai paprasta: internete žmonės jaučiasi daug anonimiškesni arba visiškai neidentifikuojami, nekontroliuojami, galintys be atsakomybės naudotis žodžio laisve. Tačiau riba skirianti nekaltą provokaciją ir viešas patyčias – labai plona. Neretai tokie veiksmai perauga ir į neapykantos kalbą. Trolinimą, nukreiptą prieš tam tikrus asmenis, galima prilyginti ir kibernetiniam užgauliojimui (cyberbullying).
Dar vienas trolinimo lygmuo – troliai nusitaiko į konkretų žurnalistą ar žiniasklaidos priemonę, siekdami sumenkinti taikinio reputaciją. Žurnalistų trolinimo tikslas – sukelti nepasitikėjimą ir paaštrinti visuomenės susiskaldymą vienu ar kitu klausimu.
Kaip vyksta trolinimas
Žurnalistas, politikas, pareigūnas, aktyvistas ar kt. ką nors viešai pasako. Visai nesvarbu, ar pasisakoma socialinėje erdvėje, ar, pavyzdžiui, per susirinkimą ar žiniasklaidos priemonę. Pasisakymas sukelia plačią diskusiją, o kartais ir pasipiktinimą.
Istoriją ar žinutę pasigauna internetinis trolis ir iškraipo, kaip jam patogu. Tada istorijos ar žinutės autorius iš trolio internete sulaukia daugybės anoniminių (ir neanoniminių) komentarų, „Twitter“, „Facebook“ žinučių, užgauliojimų, įžeidimų ir viešos neapykantos.
Kai kuriose šalyse trolinimas perauga į tokį lygį, kai internetas ir socialiniai tinklai naudojami žlugdyti nepatogų žurnalistą ir sėti nepasitikėjimą juo. Kartais tokias kampanijas apmoka vienos ar kitos visuomenės grupės (politinės ar kt.). Žurnalistų trolinimui pasitelkiami ir „botai“ („internetiniai robotai“): kuriamos netikros socialinių tinklų paskyros, per jas dalijamasi dezinformacija, skleidžiama nepalanki informacija apie vieną ar kitą žurnalistą.
Troliai ir automatizuoti profilių kartais nusitaiko ir į konkrečius asmenis socialiniuose tinkluose. Socialinio tinklo administracija gauna daugybę pranešimų apie netinkamą paskyrą (esą ja naudojasi apsimetėlis arba joje skleidžiamas netinkamas turinys), tuomet vartotojas užblokuojamas.
Melagingos naujienos, arba fake news, – vienas rimčiausių išbandymų šių dienų žiniasklaidai. Ji neretai tampa trolių skleidžiamų melagingų naujienų sklaidos kanalu. Žurnalistų trolinimas kartais vyksta ir atvirkščiai – net jei naujiena tikra, žurnalistams metami kaltinimai melagingų naujienų skleidimu. Tuo ypač mėgsta naudotis politikai. Kaltinimai fake news tapo populiariu ir patogiu būdu kovoti su nepalankia informacija.
Trolinama gali būti atsitiktinai, nekaltai, siekiant pasišaipyti. Tačiau trolinimas gali būti ir koordinuotas, pavyzdžiui, politinis, komercinis, taip pat propagandinis, kai sistemingai, iš anksto susitarus norima skatinti susipriešinimą, nepasitikėjimą, kelti paniką. Tokie koordinuotai veikiantys troliai ypač suaktyvėja per rinkimines kampanijas. Su šia problema yra susidūrusi ne viena pasaulio šalis. Vadinamojo trolių fabriko taikiniu tapo ir 2016 m. JAV prezidento rinkimų, ir „Brexito“ referendumo kampanijos.
Kaip žurnalistai tampa trolių aukomis
Taikinys – auditorija
Kai vis daugiau žiniasklaidos turinio formuoja socialiniuose tinkluose nutinkantys įvykiai, žurnalistams kyla pavojus patiems prisidėti prie trolinimo, manipuliacijų, dezinformacijos (arba melagingų naujienų) sklaidos. Vienas iš koordinuotai veikiančių trolių taikinių – būtent žiniasklaida. Tiksliau, gerokai platesnė jos auditorija. Lietuvoje ne kartą įsilaužta į naujienų portalus ir ten skelbtos melagingos žinios, pavyzdžiui, apie karines pratybas Lietuvoje, vaiką sužalojusius NATO karius ir t. t.
Kitas pavyzdys – socialiniuose tinkluose sėjama panika dėl skiepų tariamos žalos. Žinučių, kad, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, skiepai tariamai silpnina imuninę sistemą, sukelia vaikų autizmą ar net vėžį, pasirodo vos tik prasideda kasmetis gripo sezonas. Socialiniuose tinkluose dalijamasi nuorodomis į straipsnius, kuriuose skelbiama nepatikrinta informacija. O kartais prie tolesnės melagingų žinių sklaidos prisideda ir politikai. Pavyzdžiui, Seimo narys Dainius Kepenis yra pareiškęs, kad „skiepuose yra moterų abortuotų kūdikių, beždžionių ląstelių“[3]. Deja, už trolių jauko – skleidžiamų melagingų žinių – kartais užkimba ir pati žiniasklaida. Tačiau Lietuvoje vis daugiau visuomenės informavimo priemonių rengia specialias iniciatyvas, kurių tikslas – demaskuoti klaidinančią informaciją. Portalas „Delfi“ sukūrė rubriką „Demaskuok.lt“, vėliau išaugusią į nacionalinę iniciatyvą ir atskirą kanalą (www.demaskuok.lt), jame prie žurnalistų prisijungė ir savanorių. Portalas „15min.lt“ turi rubriką „Patikrinta 15min“, LRT pradėjo projektą „LRT Faktai“ ir įgyvendina jį su tarptautinėmis tiriamosios žurnalistikos organizacijomis – Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų projektu (Organized Crime and Corruption Reporting Project, OCCRP) ir Žurnalistikos plėtotės tinklu (Journalism Development Network). „15min.lt“[4] ir „Delfi“[5] tapo „Facebook“ partneriais ir tikrina per šį socialinį tinklą skleidžiamą informaciją.
Taikinys – žurnalistas
Jau minėta, kad trolinimas gali būti nukreiptas ir prieš konkrečius žurnalistus, kai atakuojamos ar net blokuojamos jų socialinių tinklų paskyros. Prieš ketvertą metų keli Lietuvos žurnalistai, taip pat politikai buvo tapę tokių kibernetinių atakų taikiniais. Vienas iš asmenų, kurių „Facebook“ paskyra laikinai blokuota, buvo TV laidų prodiuseris Haroldas Mackevičius[6].
Paminėtinas suomės Jessikkos Aro atvejis. Ši žurnalistė domėjosi vieno iš trolių fabrikų veikla Rusijoje, tačiau pati patyrė su jų atakas. Dėl to net teko kreiptis į teismą. Anoniminiai interneto vartotojai grasino susidoroti, taip pat paskleidė melagingą informaciją, kad J. Aro priklausoma nuo narkotinių medžiagų ir kad yra JAV slaptųjų tarnybų agentė.
Koordinuotą trolinimą patyrė ir Filipinų portalas „Rappler“ bei jo įkūrėja, žurnalistė Maria Ressa (anksčiau ji dirbo CNN). „Rappler“ buvo ne kartą rašyta apie Filipinų prezidento Rodrigo Duterte’s brutalų režimą, žudynes ir žmogaus teisių pažeidimus šalyje. 2017 m. prezidentas „Rappler“ užsipuolė dėl sąsajų su amerikiečiais (kai kurie portalo investuotojai yra iš JAV). Jis siekė, kad portalui būtų atimta licencija. M. Ressa buvo apkaltinta mokesčių vengimu, paskui sulaikyta dėl internetinio šmeižto (cyberliber). Filipinuose tai laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Kova su režimui nepalankia žiniasklaida peraugo ir į trolinimą „Facebook“ tinkle. Sistemingai skleista melaginga informacija: M. Ressa vadinta užsienio agente, mokesčių vengėja, išdavike, bjaurybe. Tūkstančiai negatyvių žinučių apie „Rappler“ ir M. Ressą „Facebook“ ir „Twitter“ tinkluose pasipylė vos tik pasirodė pirmieji straipsniai apie režimą Filipinuose. Per valandą tokių žinučių, komentarų ar įrašų pasirodydavo per 90. Taip pat plito grotažymė #ArrestMariaRessa (suimkite Marią Ressą). Į šį koordinuotą puolimą įsitraukė ir tikri asmenys, taip pat prisidėję prie neapykantos kurstymo. Kai kuriose žinutėse buvo rašoma: „Galbūt Maria Ressa svajoja tapti pornografijos superžvaigžde grupinėje scenoje?“ Arba: „Ressa reikia viešai ir mirtinai išprievartauti.“ Vėliau „Facebook“ identifikavo ir dėl koordinuoto anoniminio elgesio užblokavo šimtus socialinio tinklo puslapių, paskyrų ir grupių (daugiausiai Filipinuose). Visos paskyros ir puslapiai buvo susiję su koordinuota grupe, kurią pradėjo socialinės medijos strategas Nicas Gabunda.
M. Ressa ne kartą viešai pabrėžė: didžiausia jos ir „Rappler“ padaryta klaida – pernelyg ilgai ignoruotas trolių puolimas. Kitaip tariant, į melagingus komentarus ir žinutes ji neatsakydavo. „Melas, pakartotas milijoną kartų, tampa tiesa“, – yra sakiusi M. Ressa. Koordinuotą trolinimą patiriantiems žurnalistams ji paprasčiausiai pataria „neleisti melui tapti tiesa“, netylėti ir reaguoti.
Trolių fabrikai
Trolių fabrikas – tai organizacija, samdanti ir finansuojanti trolius, kurių tikslas – socialiniuose tinkluose kelti chaosą, skleisti dezinformaciją ir manipuliacijas. Tokie apmokami troliai atsirado jau kone prieš kelis dešimtmečius Kinijoje. Už atlygį troliai turėdavo rašyti žinutes, palaikančias komunistų partijos valdžios politiką tam tikrais klausimais[7]. Šiandien aktyviai veikia „Kremliaus trolių fabrikas“.
Sąmoningai skleidžiama dezinformacija tapo vienu stipriausių ir patogiausių ginklų hibridiniame kare. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2017 m. ataskaitoje[8] atkreipė dėmesį, kad Rusijos Federalinio saugumo biuras (FSB) „organizuoja ir apmoka komentatorių (vadinamųjų „trolių“) socialinėje žiniasklaidoje tinklą, kuris sistemiškai ir agresyviai platina iš vieno centro kuriamą Rusijos vidaus ir užsienio politikai palankią informaciją. Pagrindiniai FSB „trolių“ resursai sutelkti rusakalbėje erdvėje ir Lietuvą pasiekia per tiesioginius Rusijos socialinės žiniasklaidos vartotojus. FSB netiki socialinės žiniasklaidos vartotojų sąmoningumu ir mano, kad tokiomis „aktyviosiomis priemonėmis“ – centralizuotai platindami propagandinius ar dezinformuojančius komentarus – paveiks jų požiūrį“.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas, apžvalgininkas Marius Laurinavičius sako, kad apmokamų trolių socialiniuose tinkluose eskaluojamos temos dažnai kartojasi: prieš Lietuvos valstybingumą, istoriją, Lietuvos kariuomenę ar NATO sąjungininkus nukreipta informacija. Taip pat ir visuomenei jautrios temos, pavyzdžiui, vaikai. Ypač išnaudojamas vaikų paėmimo iš šeimos klausimą. M. Laurinavičius teigia: „Taikomas senas KGB metodas – svarbu sukelti emociją. Tada žmonės, kuriems tai rūpi, iš mažos žinutės gali padaryti labai didelę žinią. Tai KGB technika – ne tik platinti dezinformaciją, bet ir daryti įtaką.“ M. Laurinavičius primena XX a. 9-ajame dešimtmetyje kilusį branduolinės žiemos judėjimą. Tuomet sovietai bandė paskleisti mitą apie gresiančią branduolinę žiemą, jeigu JAV nenusiginkluos. „Iš pradžių buvo sukurta branduolinės žiemos teorija. Šiandien ją pavadintume fake news, tada termino dar nebuvo. Tai buvo išgalvota istorija, neva grįsta mokslinėmis žiniomis, kad jei įvyktų koks nors branduolinis smūgis, visa žemė panirtų į branduolinę žiemą. Tada buvo labai smarkiai eskaluojama ši tema, prasidėjo antibranduolinis judėjimas, demonstracijos. 99 proc. žmonių, kurie joje dalyvavo, visiškai natūraliai ir nuoširdžiai baiminosi dėl planetos likimo. Šiandien mes jau žinome, kad tas branduolinės žiemos judėjimas buvo skatinamas ir kontroliuojamas KGB.“ Tokie patys metodai skleidžiant dezinformaciją naudojami ir šiandien. Skirtumas tas, kad socialiniai tinklai tik palengvina darbą. „Niekas nesikeičia nuo KGB laikų. Buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas labai seniai yra pasakęs, kad visi tie veiksmai – tai Vakarų silpninimas tam atvejui, jeigu prasidėtų tikrasis karas – ne informacinis, hibridinis, o tikrasis. KGB terminais šnekant, taikomos aktyviosios priemonės, dezinformacija, kuriomis bandoma susilpninti Vakarus.“
Anot M. Laurinavičiaus, trolių fabriko veikla Lietuvoje neturi didelio pasisekimo. Jis pastebi, kad tiek interneto vartotojai, tiek žiniasklaida Lietuvoje yra gana atspari dezinformacijai. Be to, Lietuvoje veikia ir kitur greičiausiai analogų neturintis vadinamasis elfų judėjimas. Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas yra vienas elfų judėjimo įkūrėjų. Jis dar kitaip vadinamas trolių medžiotoju. Elfai – tai asmenys, internete kovojantys su propaganda ir jos platintojais. Jie stengiasi identifikuoti netikras paskyras ir apie tai praneša „Facebook“ administracijai.
R. Savukynas sako, kad nėra labai aiškių bruožų, leidžiančių nustatyti, kad socialinio tinklo paskyra netikra. „Jie daro viską, kad atrodytų kaip tikri žmonės. Taip, yra žmonių, kurių pažiūros gali atrodyti keistokos. Tačiau jie turi žmonių požymių. Užėjus į jų profilius, matyti, kad žmogus turi vardą ir pavardę, draugų, kad viešina savo asmeninius įrašus: ką valgo, kur keliauja ir pan. Ir matyti, kad bendraujama su kitais žmonėmis. O netikrose paskyrose didžioji dalis laiko skiriama politiniams dalykams, žmonės būna su išgalvotais vardais, pavardėmis. Jie būna hiperaktyvūs. Devyni dešimtadaliai skelbiamos informacijos – politiniai dalykai. Toks vartotojas per dieną paskelbia ir po keliasdešimt įrašų. Tai gali būti požymis, kad asmuo savo anketa naudojasi turėdamas tam tikrų tikslų.“
R. Savukyno teigimu, trolių fabriko veiklos koordinatoriai sugeba čia, Lietuvoje, darbui pasamdyti lietuviškai mokančių žmonių. „Kiek tenka pastebėti, dažniausiai samdomi emigrantai.“ Be to, Lietuvoje veikia ir keletas portalų, aktyviai ir sąmoningai skleidžiančių propagandą, dezinformaciją. „Tai pseudožiniasklaida. Užsiimama ne visuomenės informavimu, o nuomonės formavimu. Per tuos portalus paskleidžiama nemažai dezinformacijos, o straipsnių skaitomumas būna ne mažesnis nei dešimtys tūkstančių.“
Trolių atakos
Pastaraisiais metais išpopuliarėjęs netikrų naujienų terminas žurnalistams pamėtėjo įvairių iššūkių – ne tik dekonstruoti melagingus pranešimus ar istorijas, bet ir atlaikyti jomis patikėjusių žmonių puolimą. Socialiniame tinkle „Facebook“ atsirado ne viena grupė, nukreipta prieš konkrečias redakcijas: „Unfollow 15min“, „Fake news Lietuva (anti Delfi, 15min, Alfa, LRT)“.
„15min.lt“ žurnalistas Vilius Petkauskas, dirbantis faktų tikrintoju, teigia, kad 2020 m. pavasarį kilusi COVID-19 pandemija paskatino suaktyvėti ir interneto trolius, o dažnai jų taikiniu tampa ir jis pats. „Jaučiu išaugusį neigiamą dėmesį. Nors tiesioginių grasinimų susidoroti nėra, netrūksta įvairių pasisakymų, kad „atėjus laikui už viską atsiimsi“ ar kad pamačius gatvėje reikėtų apspjauti ar apmėtyti kuo nors. Jaučiuosi bauginamas, bet nesu išsigandęs. Pasirodžius publikacijoms, sulaukiu žinučių, elektroninių laiškų, komentarų, kuriuose pamatau įvairiausių epitetų savo atžvilgiu.“
Pav. 1. Viena žinučių, kurias gauna žurnalistas V. Petkauskas. Patikslinimas: ww3 reiškia Trečiąjį pasaulinį kartą (World War Three).
Neretai negatyvios žinutės V. Petkauską pasiekia iš „Facebook“ grupės „Unfollow 15min“ („Nebesekti 15min“, – aut. past.) narių. Anot faktų tikrintojo, šią grupę įkūrė „minfo.lt“ savininkas Marius Gabrilavičius, kuriam dėl „15min.lt“ paviešintos informacijos apie skelbiamą melą minėtas socialinis tinklas nebeleidžia reklamuotis ir taip didinti savo auditorijos. V. Petkauskas priduria: „Labai abejoju, ar tokių grupių nariai suvokia esantys įrankiai talentingų propagandistų rankose.“
Tokia situacija pakeitė ir V. Petkausko santykį su auditorija. Anksčiau jis stengdavosi atliepti skaitytojų komentarus, į juos įsigilinti, tačiau dabar pasiekiančios reakcijos tėra jo asmens šaržuotės, anaiptol nieko bendro neturinčios su turiniu. Be to, „alternatyvių medijų“ skaitytojai naudojasi V. Petkausko tapatybe skleisdami netikras naujienas: „Prisidengus mano vardu ir pavarde pasirodė net kelios melagingos publikacijos, kad NATO kariai palieka Lietuvą. Kiek suprantu, veiksmas buvo koordinuotas, o mano tapatybė pasitelkta suteikti melagingai informacijai patikimumo.“
Kodėl žurnalistai tampa trolių taikiniais?
M. Laurinavičius tvirtina: „Minėto silpninimo dalis – nepasitikėjimo žiniasklaida skatinimas. Kam to reikia? Žiniasklaida yra labai svarbi kiekvienos demokratinės visuomenės grandis. Pažiūrėkite: juk neretai trolių fabriko puolamos tos žiniasklaidos priemonės, kurios Rusijos grėsmę ir akcentuoja. Pirmas tikslas – bandyti sėti nepasitikėjimą, kad žmonės netikėtų labai svarbia informacija. Antras tikslas – žlugdyti žiniasklaidą, nes kartu žlugdoma ir demokratija. Demokratija be stiprios ir laisvos žiniasklaidos neįmanoma, ir jie tai puikiai supranta. Kuo labiau susilpninsi žiniasklaidą, tuo bus lengviau manipuliuoti.“ Tačiau Lietuvos žurnalistai tampa ne tik apmokamų trolių taikiniu.
2018 m. vasarą Lietuvoje įsigaliojęs Vaiko teisių apsaugos įstatymas (populiariai dar vadintas vaikų nemušimo įstatymu) visuomenėje sukėlė priešpriešą. Ją dar labiau paaštrino istorija, kai vienos kauniečių šeimos mažamečiai vaikai atsidūrė pas laikinuosius globėjus, praeiviui pranešus, kad motina gatvėje sudavė savo sūnui. Nemaža dalis visuomenės stojo į tėvų pusę piktindamiesi vaiko teisių apsaugos įstatymu, draudžiančiu bet kokį – tiek psichologinį, tiek fizinį – smurtą prieš vaikus. Įstatymo kritikai susitelkė, socialinėje erdvėje ėmė kurtis atskiros grupės, o jose ryškėti lyderiai. Jie ėmė aršiai kritikuoti ir nepalankius žurnalistus, o į procesą įsitraukė ir tūkstantinės sekėjų armijos. Viešo pykčio aukomis socialinėje erdvėje tapo ir įstatymą palaikantys žurnalistai, viešai išreiškę poziciją, kad bet koks smurtas prieš vaiką yra negalimas. Viena iš žurnalisčių, tapusių internetinio trolinimo auka – Rita Miliūtė.
Tų metų rudenį grupė visuomenininkų organizavo mitingą prieš visuomeninį transliuotoją (LRT) dėl esą televizijoje įsigalėjusios nuomonių ir pažiūrų cenzūros ir „įkyrios globalizmo propagandos“. „Cenzūra LRT – grėsmė Lietuvai! LRT turi būti grąžinta Tautai!“ – skelbė mitingo rezoliucija. Mitingo dalyviai reikalavo atleisti „LRT radijo“ direktorę Guodą Litvaitienę, žurnalistus R. Miliūtę, Indrę Makaraitytę, Vykintą Pugačiauską, „Lrt.lt“ portalo redaktoriaus pavaduotoją Mindaugą Jackevičių. Mitinge buvo laikomi plakatai su užrašais „Miliūtę lauk“. „To mitingo nuotrauką buvau įsidėjusi kaip paskyros nuotrauką „Facebook“. Iš vienos pusės, man tikrai smagu, kad turiu ją tokią. Iš kitos, manau, kad toks atsakas yra mažiausiai pageidaujamas panašių mitingų organizatorių. Sakau, organizatorių, nes tikrai tikiu, kad kai kurie tokius plakatus laikantys jų dalyviai nėra idėjiniai protestuotojai. Jau seniai nereaguoju į tokius veiksmus kaip nors įsiskaudindama, ir tai nėra tik žodžiai. Kolegos jau tiki – buvo pagaminę marškinėlių partiją su mano nuotrauka ir užrašu „Miliūte, lauk“, – prisimena žurnalistė.
Dar didesnis pasipiktinimas socialiniuose tinkluose kilo, kai R. Miliūtė vaiko teisių apsaugos klausimais vienoje laidoje kalbino trijų institucijų atstovus – socialinės apsaugos ir darbo viceministrę, Seimo narį, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovę. Vieno iš susiformavusio judėjimo „STOP vaikų atiminėjimui“ lyderiu ir savotišku veidu tapo ir politologas Vytautas Sinica, socialiniame tinkle „Facebook“ turintis tūkstantinę sekėjų auditoriją. Jis pradėjo telkti šalininkus, pasisakančius prieš esą vykstantį vaikų atiminėjimą. V. Sinica „Facebook“ ir tinklaraščio įrašuose piktinosi, kad R. Miliūtę vadino „objektyviąja vienos tiesos laidų kūrėja“, piktindamasis, kad jos kalbinami asmenys palaiko tik vieną pusę. Dar vėliau parengė ir žurnalistės vedamos laidos „Teisė žinoti“ apžvalgas. Jose R. Miliūtė vadinta „propagandos rengėja“, „propagandos primadona“, tikinta, kad LR Seimas „už vaikų atiminėjimą balsavo Miliūtės ir eilės kitų viešosios erdvės propagandinių figūrų spaudžiamas“. Įrašus sekė ir internautų įžeidūs komentarai apie žurnalistę. R. Miliūtė pasakoja: „Dažniau ignoruoju, kartais blokuoju – jeigu matau, kad mano pačios profilio sekėjų skaičiumi siekiama naudotis savų interesų kuo platesnei sklaidai. Taip pat būna, kad pranešu administratoriams, jeigu turinys yra akivaizdžiai fake news arba kitaip nederamas. Jeigu iš profilio ir kitų duomenų pavyksta nustatyti, kad jis sukurtas realaus asmens, kartais – labai retai – bandau šį tą paaiškinti, ir kartais, bet dar rečiau, negu esu bandžiusi, komentatorius tuos argumentus išgirsta. Dažnai to nepraktikuoju, nes, nors ir matyčiau prasmę, gailiu tam laiko. Gerbiu ir vertinu pastangas tų, kurie, rodos, paprastus ir lengvai suvokiamus dalykus aiškina reguliariai ir atkakliai.“
2019 m. pradžia. LRT paskelbė tyrimų ciklą apie uosto verslininkų suaukotą paramą valdančios partijos rinkiminei kampanijai. Tuo metu į Klaipėdos merus kaip valdančiosios partijos atstovas kandidatavo valstybiniam jūrų uostui vadovavęs Arvydas Vaitkus. O savivaldos rinkiminę kampaniją finansavo verslininkai, dirbantys uoste ir priklausantys nuo valdančios uostą valstybinės įmonės sprendimų. Tačiau didžiausią reakciją sukėlė ne pačios publikacijos, bet LRT tyrimų skyriaus vadovės ir laidų vedėjos I. Makaraitytės interviu su A. Vaitkumi.
Tiesioginiame eteryje kalbinamas A. Vaitkus žurnalistinius tyrimus vadino fake news. Tačiau tuomečio uosto vadovo elgesys eteryje tik dar labiau sutelkė jo rinkėjus ir šalininkus. Imta masiškai dalintis tiesioginės laidos įrašu kaip pavyzdžiu, kad kandidatas „pastatė į vietą jį puolusią žurnalistę“. Pasirodė daugybė įžeidžių komentarų, o prieštaringai vertinamuose portaluose publikuoti I. Makaraitytę „prostitute“, „akiplėša“ antraštėse įvardijantys straipsniai.
Pav. 2. Prieštaringai vertinamuose portaluose pasirodę straipsniai po A. Vaitkaus interviu LRT laidoje „Dienos tema“.
[1] Pnina Fichman, Madelyn R. Sanfilippo. Online Trolling and Its Perpetrators – Under the Cyberbridge. London: Rowman & Littlefield, 2016, p. 5.
Dezinformacijos kampanijos ir klaidinančios informacijos sklaida
Dėl naujųjų technologijų ir socialinių tinklų populiarumo dezinformacija ir klaidinanti informacija gali paplisti taip pat efektyviai kaip žiniasklaidoje skelbiami pranešimai. Skirtingai nei redakcijos, socialinių tinklų ar, pavyzdžiui, paieškos variklių, pavyzdžiui, „Google“, valdytojai nėra teisiškai atsakingi už jų platformose skelbiamos informacijos tikrumą. Nepaisant to, kad yra galimybė tinklų administratoriams pranešti apie klaidinančią informaciją ir apriboti dezinformaciją skleidžiančių asmenų paskyras, sąlygos įgyvendinti dezinformacijos kampanijas per socialinius tinklus tebėra palankios. Todėl žiniasklaidai tenka atsakomybė kalbėti garsiau už dezinformatorius, o žurnalistams – tikrinti visą informaciją, įskaitant ir atkeliaujančią iš oficialių šaltinių.
2020 m. pavasarį kilusi COVID-19 pandemija tapo informacinio karo ginklu. Situacija buvo puikiai išnaudota interneto trolių, platinančių dezinformaciją ir skatinančių nepasitikėti patikima informaciją apie viruso kilmę, sklaidą ir plitimą. Balandžio pabaigoje Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą[1], kuriame apžvelgė dažniausiai apie COVID-19 skleidžiamą dezinformaciją ir manipuliacijas. Anot šio pranešimo, prie konspiracijos teorijų skleidimo prisidėjo ir kai kurios šalys, pavyzdžiui, Rusija ir net Kinija. Taip buvo skatinamas Europos Sąjungos (ES) partnerių susipriešinimas. JAV kariuomenės Strateginių pajėgų vadovybė (STRATCOM) peržiūrėjo socialinių tinklų turinį devyniomis kalbomis (čekų, vokiečių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kt.). Nustatyta, kad melagingos ar klaidinančiomis naujienomis buvo plačiai dalijamasi, nors jau buvo identifikuotos vietinių faktų tikrintojų. Pavyzdžiui, Kremliaus finansuojamame „YouTube“ kanale vokiečių kalba skelbta, kad „pandemijos niekada nebuvo“. Šis įrašas iki balandžio pabaigos buvo peržiūrėtas 900 tūkst. kartų ir sulaukė 5000 komentarų.
Kokią įtaką melagingos naujienos turėjo COVID-19 kontekste? Apklausų duomenimis, net trečdalis Jungtinės Karalystės gyventojų patikėjo, kad degtinė gali būti naudojama kaip rankų dezinfekcinis skystis. O BBC pranešė apie vienoje Irano provincijoje mirusius gyventojus, kurie industrinį alkoholį gėrė bandydami apsisaugoti nuo COVID-19.[2]
Kilus pandemijai plito ir konspiracijos teorijos apie 5G ir COVID-19 sąsają. Šios teorijos šalininkai tikėjo, esą 5G ryšys silpnina imunitetą, ir Kinijoje infekcija išplito, nes ten pirmiausia įdiegtas 5G ryšys. Tokios konspiracijos teorijos paskatino vandalus niokoti telekomunikacijos bendroves Nyderlanduose, Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje. O Berlyne buvo protestuojama prieš „vakcinų terorizmą“ ir tvirtinama, jog COVID-19 yra „ne daugiau nei paprastas gripas“.
Italijos tyrimų kompanijos SWG atlikta apklausa parodė, kad gyventojų pasitikėjimas Kinija gerokai išaugo, bet krito pasitikėjimas ES. Gyventojų klausta, kurią valstybę laiko Italijos drauge ir sąjungininke. 2020 m. kovą net 52 proc. apklaustųjų pasirinko Kiniją, t. y. 42 proc. daugiau nei tų pačių metų sausį. O antroje sąrašo vietoje atsidūrė Rusija (32 proc.), kuri, kaip ir Kinija, siuntė paramą į Italiją.
Anot EEAS ataskaitos, yra patvirtinta, kad „prokremliški šaltiniai ir Rusijos žiniasklaida tęsė koordinuotą kampaniją siekdami pakenkti ES bei jos atsakui į krizę ir paskleisti nepasitikėjimą dėl COVID-19 kilmės ir pasekmių sveikatai“.
Toliau pateikiamos kelios EEAS ataskaitoje išskirtos melagingos žinios apie COVID-19:
COVID-19 gali būti išgydytas tradicine medicina, o ne vakcinomis, tačiau korporacijų valdomas internetas teigia priešingai;
Po pandemijos bus aktyviai vykdoma globalios vakcinacijos programa, vakcinose bus naudojami DNR keičiantys baltymai;
COVID-19 yra absoliučios socialinės kontrolės įrankis;
COVID-19 įteisins visišką populiacijos kontrolę per priverstinius skiepus ir ženklinimą;
Dažnas rankų plovimas neapsaugo nuo COVID-19;
COVID-19 krizė yra sugalvota žiniasklaidos.
M. Laurinavičius pastebi: per pandemiją dezinformacija naudota tarpusavyje supriešinti ES ir NATO sąjungininkus. Pavyzdžiui, vis pasirodydavo pranešimų, kad šalys viena iš kitos vagia ir konfiskuoja asmens apsaugos priemones, įrangą. „Siekta tarpusavyje supriešinti partnerius. Kuo mažiau vieningi bus Vakarai, NATO, ES, tuo silpnesni jie taps. Tuo lengviau bus prasidėjus tikram kariniam konfliktui. Antras tikslas nuolat bandomas įgyvendinti šalių viduje: mėginama sėti nepasitikėjimą tų šalių vyriausybėmis ir žiniasklaida, skleisti paniką, kad neva nesusitvarkoma arba slepiama tiesa.“
R. Savukyno teigimu, nedraugiškų valstybių trolių fabrikai ir taikosi būtent į tą auditoriją, kuri lengvai patiki įvairiomis sąmokslo teorijomis: „Paprastai tokie žmonės yra žemesnio išsilavinimo ir gyvena skurdžiau, nemato realybės. Jie kažin kuriuo metu, ypač paskelbus karantiną, susitelkia, nes jiems baisu. 5G ryšio ir COVID-19 teorija tiek toli nuėjo, kad Didžiojoje Britanijoje deginamos antenos.[3] Lietuvoje tam tikru metu buvo kovojama prieš vakcinas, pandemijai išplitus, kova pritilo, tačiau pasklido mitų, kad koronavirusas yra dirbtinai sukurtas. Įdomu, jog to paties žmogaus galvoje telpa viena kitai visiškai prieštaraujančios teorijos. Jis vienu metu gali teigti ir rašyti, kad koronavirusas yra išgalvotas ir niekas nuo jo nemiršta, ir tuo pačiu skleisti žinią, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Kinijos laboratorijose žmonijai sunaikinti.“
Trolinimo ir manipuliacijos technikos
Kodėl internetas tapo tokia patogia platforma melagingų naujienų, manipuliacijų ir įvairių konspiracijos teorijų sklaidai. Pirmiausia, šiandien jis prieinamas kone kiekvienam ir yra tapęs didele gyvenimo dalimi. Antra priežastis – anonimiškumas. Internete pirminį šaltinį labai sunku atsekti, todėl ir kyla šaltinių identifikavimo problema. Tai naujausioje studijoje[4] išsamiai nagrinėja Harvardo universiteto Johno F. Kennedy mokyklos profesorė Joan Donovan ir vyriausiasis tyrėjas Brianas Friedbergas. Studijoje puikiai atskleidžiamos trolinimo ir manipuliacijos taktikos. Autoriai išskiria keletą įrankių, padedančių informacijai greitai plisti internete:
Skambūs lozungai, virstantys vadinamosiomis grotažymėmis. Autoriai kaip pavyzdį pateikia per JAV prezidento rinkiminę kampaniją ypač išpopuliarėjusią grotažymę #JobsNotMobs. Šis šūkis pradėjo plisti nuo socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalinto vaizdo įrašo, kuriame demokratų partija vaizduojama kaip pikta minia (mobs), o respublikonai – kaip siekiantys rezultatų, o ne pasipriešinimo (Results vs. Resis), teisės viršenybės prieš chaosą. Ši grotažymė greitai imta naudoti pačių respublikonų per rinkiminę kampanijoje.Grotažymės padėjo ne vienai kampanijai išplisti socialinės žiniasklaidos priemonėse (pavyzdžiui, #metoo). Tačiau kartais jos naudojamos kaip efektyvus instrumentas susipriešinti ir melagingoms naujienoms skleisti. Pavyzdžiui, Lietuvoje kilus visuomenės pasipiktinimui dėl įsigaliojusių Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisų, internete ėmė plisti grotažymė #stopvaikųatiminėjimui, kuria besidalijantieji platino žinią, kad Lietuvoje vaikai iš šeimų paimami be jokios priežasties. Arba paimami tam, kad būtų vežami įvaikinti į užsienį.
Suklastotas nutekinimas. Į žurnalistų rankas nutekinti slapti dokumentai padėjo gimti ne vienai sukrečiančiai ir ypač reikšmingai istorijai. Tačiau nutekintais dokumentais galima pasikliauti tik tada, kai patvirtinamas jų autentiškumas. Internete klaidžiojantys neva netyčia nutekėję dokumentai neturėtų kelti pasitikėjimo, o žurnalistams derėtų prisiminti, kad netikro dokumento pakišimas gali būti trolinimo Pavyzdžiui, Lietuvos žiniasklaidai buvo nutekinta neva Ukrainos specialiųjų tarnybų pažyma, kurioje valdančiosios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis įvardytas kaip Rusijos specialiųjų tarnybų agentas Karabaso slapyvardžiu. Žiniasklaida šio dokumento, kuris net buvo išverstas į lietuvių kalbą, autentiškumo patvirtinti negalėjo, tačiau straipsniai apie jį vis tiek pasirodė.
Įrodymų koliažai. Pirmiausia reikia suprasti, kad internete lengvai plinta ta informacija, kuria lengva dalintis su kitais. Tai ne tik grotažymės, bet ir įvairi vizuali informacija: ne tik nuotraukos, bet ir įvairūs infografikai. Pastarieji neretai pasitelkiami ir manipuliatyviems faktams platinti. Infografikai – tai paveikslėliai, kuriuose schemomis, piešiniais ar nuotraukomis atskleidžiama tam tikra problema, perteikiama autorių žinutė. Infografikų tikslas, slenkant per naujienų srautą socialiniame tinkle, patraukti vartotojo dėmesį ir be ilgesnio teksto perteikti norimą žinią. Infografikai socialinės žiniasklaidos laikais yra paranki priemonė, ją naudoja ir pačios žiniasklaidos priemonės, siekdamos interneto vartotojams populiariai ir aiškiai išdėstyti naujieną, atskleisti problemą. Deja, infografikai, ypač sukurti anoniminių šaltinių, prisideda ir prie dezinformacijos sklaidos.
Taigi kaip žurnalistams neužkibti už trolių jauko? Patarimas yra labai akivaizdus, paprastas ir senas kaip pasaulis. Šaltinius visada reikia tikrinti, o į informaciją, kuri galbūt ir atrodo labai patraukli, įtikinama ir skandalinga, reikia žiūrėti kritiškai. Ar informacija verta publikavimo? Ar tai tikrai yra visuomenės interesas? Ar visuomenė nukentės, jei informacijos niekas nepaskelbs?
Kaip atpažinti netikrą, manipuliatyvų ar dezinformuojantį turinį
Viena iš žurnalistinių klišių, neretai naudojamų Vakaruose, skamba taip: „Jeigu mama sako tave mylinti, patikrink tai.“ Vis dėlto žurnalistai nuolat turėtų tikrinti juos supančią informaciją: tekstus, nuotraukas, vaizdo įrašus ir pan. Šiame poskyryje bus trumpai aptarta, kaip tai padaryti.
Jeigu pastebite įtarimų keliančią nuotrauką, galite ją patikrinti naudodamiesi „Google Reverse Image Search“, „TinEye“ arba „Yandex Image Search“ paieškos varikliais. Išsisaugokite ir įkelkite nuotrauką į vieną iš pasirinktų platformų. Atkreipkite dėmesį, kokius įrašus jums suranda, – galbūt jūsų nuotrauka jau buvo panaudota kur nors kitur. Taip galima sužinoti ne tik tai, kada nuotrauka pirmą kartą buvo publikuota internete, bet ir kokioje šalyje, kokiame kontekste.
Jeigu reikia patikrinti nuotrauką, kuri, įtariama, padaryta užsienyje, galite pasinaudoti ne tik aptartais įrankiais. Pirmiausia apžiūrėkite nuotraukos detales. Kokioje vietoje užfiksuotas veiksmas? Galbūt fone yra kalnas, monumentas, įsimintina architektūra, gal matomi automobilio numeriai? Šias detales įvedę į „Google“ paiešką galite rasti kokių nors užuominų. Pavyzdžiui, paaiškės šalis, miestas, regionas. „Google“ vertėjas pravers aiškinantis, kokia nuotraukoje užfiksuotų užrašų kalba. Toliau paiešką tęskite naudodamiesi kita „Google“ paslauga – žemėlapiais. Įjungę „Street View“ režimą ir pasitelkę surinktas užuominas išsiaiškinsite vietovę, kur nuotrauka iš tiesų buvo padaryta.
Panašią strategiją galima taikyti ir tikrinant vaizdo įrašus. Žiūrėdami padarykite momentinę ekrano kopiją (screenshot, – aut. past.) ir patikrinkite minėtuose paieškos varikliuose. Taip galite sužinoti ne veiksmo vietą, bet ir kada veiksmas nutiko. Šiauliuose užfiksavus patį pirmąjį COVID-19 atvejį, po internetą pradėjo plisti įrašas, kaip žmonės iš parduotuvės graibsto maisto produktus. Įrašo platintojas skelbė, kad taip esą šiauliečiai reaguoja į infekciją.
Pav. 3. Momentinė nuotrauka iš klaidinančio vaizdo įrašo.
Įkėlus šią nuotrauką (pav. 3) į „Google Image Search“ variklį paaiškėja, kad žmonės stumdosi net ne Lietuvoje, o Rumunijoje. Vaizdo įrašus, esančius „YouTube“ platformoje, galima patikrinti paieškos laukelyje įrašius pavadinimą, paspaudus „Ieškoti“ ir darsyk paspaudus „Filtrai“. Tuomet, pavyzdžiui, pasirinkę filtrą pagal įkėlimo datą, galėsite pamatyti, kada dominantis vaizdo įrašas iš tiesų buvo įkeltas. Galbūt gerokai anksčiau, nei bandoma pasakyti?
Toliau išvardijamos nuotraukų arba vaizdo įrašų tikrinimo gairės:
Kada nuotrauka ar vaizdo įrašas pirmąkart panaudoti? (Gal jie publikuoti anksčiau nei menamas įvykis?)
Kokiame kontekste atvaizdas panaudotas?
Ką žmonės dėvi? Ar jų drabužiai dera su menamos vietovės aprangos tradicijomis ar kasdienybe?
Koks nuotraukoje ar vaizdo įraše oras?
Stebėkite kelio ženklus, parduotuvių vitrinas, reklamas. Ar tekstas juose atitinka menamą vietovę?
Atkreipkite dėmesį į apšvietimą. Ar nuotraukos objektai yra ryškesni, o gal tamsesni, blausesni? Jeigu taip, tikėtina, kad nuotrauka redaguota.
Atkreipkite dėmesį į vaizduojamų objektų kraštus, galbūt juose pamatysite vaizdinį triukšmą. Tai prasto redagavimo ženklas.
Gamtoje įprastai yra daugybė spalvų, šviesos ir šešėlių. Jeigu nuotrauka siekiama manipuliuoti, gali būti, kad redaguotoje vietoje spalva bus nenatūraliai vienoda.
[2] Contaminated bootleg alcohol kills at least 42 in Iran. BBC. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/news/world-middle-east-45709203
[3] 77 cell phone towers have been set on fire so far due to a weird coronavirus 5G conspiracy theory. Business Insider. Prieiga per internetą: https://www.businessinsider.com/77-phone-masts-fire-coronavirus-5g-conspiracy-theory-2020-5; The 5G coronavirus conspiracy theory just took a really dark turn. Wired. Prieiga per internetą: https://www.wired.co.uk/article/5g-coronavirus-conspiracy-theory-attacks
Priekabiavimas prie žurnalisčių socialinėse medijose
Pirmoji korespondentė buvo Margaret Fuller, 1849 m. pranešusi apie prancūzų invaziją į Romą.[1] XIX a. pab.–XX a pr. ir Lietuvos spaudoje dirbo žurnalistės – Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kitos.
Nepaisant to, kad žurnalisčių nestinga, jos atlieka žurnalistinius tyrimus ir iki šiol kasdien rizikuoja gyvybe informuodamos apie įvykius iš karštųjų pasaulio taškų, jų vaidmenį redakcijose dažnai nustelbia vyrai. Europos Parlamento (EP) užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad 60–70 proc. vadovaujamų pareigų ES žiniasklaidos sektoriuje eina vyrai. Lietuvoje tik 26,7 proc. moterų užima vadovaujamas pozicijas žiniasklaidos sektoriuje[2]. Visos ES vidurkis yra 35,7 procento To paties tyrimo duomenimis, 11 proc. žiniasklaidoje dirbančių žurnalisčių patiria kibernetinį priekabiavimą, Lietuvoje – tik 6 procentai
Pasaulinis žiniasklaidos stebėjimo projektas[3] 2015 m. atliko tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad moterų vedėjų skaičius televizijoje susilygino su vyrų. 2015 m. moterų vedėjų ir reporterių skaičius spaudoje siekė 34 proc., radijuje – 40 proc., televizijoje – 48 procentus.
Ši nelygybė atsiradusi dėl visuomenėje, taip pat ir žurnalistų bendruomenėje, paplitusio seksizmo. Seksizmas – tai elgesys, grįstas įsitikinimu, kad viena kuri nors lytis yra viršesnė ar vertingesnė už kitą. Toks elgesys gali būti nesuvoktas ir pasireikšti spontaniškai; jis būdingas ir vyrams, ir moterims. „Kultūrinis seksizmas – tai praktikos, grindžiamos nuostata, kad moteris arba tai, kas toje konkrečioje kultūroje yra susiję su moterimis, ne taip vertinga kaip vyrai ar nėra tuo, kas susiję su vyriškumu. Praktikoje tos nuostatos gali skleistis įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, diskriminacija, kai vyrams ir moterims sudaromos nevienodos sąlygos. Kultūrinis seksizmas taip pat matyti ir žiniasklaidoje. Moterys gerokai rečiau pasitelkiamos kaip ekspertės. Taip visuomenei siunčiama žinutė, kad vyrai turi ką išmintinga pasakyti, o moterys – ne. Net mūsų premjeras, kalbėdamas apie ministrų postus, yra pasakęs, kad moteris ministrų kabinetą papuoštų. Tai rodo, jog dažnai moterų kompetencija rimtai nevertinama“, – teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Žiniasklaidoje seksizmas pasireiškia moterų ignoravimu, moterų vaizdavimu pasitelkiant pasenusias klišes. Ir žurnalistų bendruomenėje pasitaiko, kad moterys laikomos mažiau autoritetingomis ir pajėgiomis atlikti tam tikrus darbus, be to, dažnai joms peršami stereotipiniai (namų ir šeimos), seksualizuoti ar pagalbiniai vaidmenys. Ne mažiau svarbu ir tai, kad televizijos ekrane matomoms moterims gerokai dažniau nei vyrams keliami griežtesni išvaizdos reikalavimai[4].
2018 m. pavasarį EP nariai pritarė rezoliucijai, kurioje valstybės bei žiniasklaidos organizacijos raginamos remti ir kurti skatinamąsias priemones, įskaitant kvotas, kad vyrų ir moterų, einančių vadovaujamas pareigas žiniasklaidoje, skaičius taptų vienodas[5]. Minėtoje EP rezoliucijoje teigiama, jog žiniasklaida yra ketvirtas pagal dydį sektorius, darantis didelę įtaką politikos formavimui ir visuomenei. EP nariai taip pat siūlė atitinkamai atnaujinti įmonių vidaus procedūras, taip pat ir elgesio kodeksus bei kovos su priekabiavimu priemones.
2019 m. vasarą Lietuvos visuomeninis transliuotojas – LRT – pradėjo įgyvendinti lyčių lygybės skatinimo projektą „50/50“[6]. Komandos fiksavo, kiek jų laidose yra vyrų ir moterų. Pagal lytis skaičiuoti eteryje ar straipsniuose pasirodantys laidų vedėjai ir žurnalistai, reportažuose kalbinami asmenys, laidos svečiai, interviu pašnekovai ir ekspertai, muzikos atlikėjai ir autoriai, fotografijose užfiksuoti asmenys.
Seksizmas kelia ir kitą problemą – žurnalistės dėl lyties patiria kolegų, šaltinių, asmenų iš auditorijos priekabiavimą. Priekabiavimas yra apibrėžtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme kaip „nepageidaujamas elgesys, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka“[7].
„Įstatymų lygmenyje jau pasakyta, kad jokių ribojimų dėl lyties negali būti. Taigi tai ginčyti garsiai ir viešai mūsų visuomenėje būtų rizikinga, – sako M. Jankauskaitė. – Priekabiavimas yra labai paveiki priemonė norint išstumti moteris iš viešosios erdvės. Nors situacija pasikeitusi ir moterys dirba, išlaiko šeimas, XIX a. mentalitetas, sakantis, kad jos turi būti apribotos privačia erdve, vis dar išsilaikęs. Vis dar atsiranda žmonių, kuriuos trikdo, kad moterys lygiomis teisėmis su vyras eina į viešąją erdvę. Ką jie daro? Pasitelkia minkštuosius instrumentus, sudaro nedraugišką ir nepalankią erdvę. O toms, kurios išdrįsta priešintis ir kritikuoti, kerta per moteriškąją liniją: kodėl neturi vaikų, kodėl neištekėjusi? Kodėl apie vyrus taip nešneka, pavyzdžiui, jis nevedęs ir todėl negali būti ministru? Nes, anot patriarchalinio mentaliteto , nesvarbu, koks yra vyras, jo vieta – viešoji erdvė ir prigimtinė teisė joje būti. O moters „natūrali“ vieta yra namai. Mes matome, kad moterys turi tarsi šarvus užsidėti, jei jas puola – gintis, kad turi sėkmingą santuoką, vaikus. Jei to neturi, nuolat prikišama, jog neatitinki standarto. Žurnalistės – ne išimtis. Su tuo susiduria ir politikės, ir aktyvistės.“
Taigi galima išskirti tokias priekabiavimo prie moterų ir seksizmo jų atžvilgiu priežastis:
Patriarchaliniai stereotipai;
Ugdymas;
Visuomenė;
Tolerancija nepageidaujamam elgesiui.
Ko gero, retas ginčytųsi, kad per pastarąjį šimtmetį lyčių lygybės srityje pasiekta mažai. Lygios moterų ir vyrų teisės demokratinėje visuomenėje tapo savaime suprantamos. Seksizmas, nors ir neišnyko, vis dažniau viešai smerkiamas. Viešai – gatvėje ar darbovietėje –priekabiauti prie moters (pavyzdžiui, komentuojant jos išvaizdą) šiandien išdrįstų tik retas. Tačiau tai, ko sau neleidžiama daryti viešai, ne visada tampa tabu už uždarų durų. Pavyzdžiui, pasislėpus už kompiuterio ekrano. Taigi seksizmas iš gatvės, darbo aplinkos persikėlė į virtualiąją erdvę ir tapo nauja skaitmeninio amžiaus problema. Su ja susiduria žurnalistai, ypač žurnalistės, ir jų šaltiniai. Vadinkime priekabiavimą virtualioje erdvėje virtualiuoju seksizmu, arba virtualiuoju užgauliojimu. Prie moterų priekabiaujama diskusijų forumuose, komentarų skiltyse ir socialiniuose tinkluose. O Sarah Sobieraj, privataus Tuftso universiteto Medforde, JAV, tyrėja nurodo tris virtualiojo seksizmo taktikas: bauginimą, gėdinimą ir diskreditaciją (autoriteto, prestižo griovimą, garbės menkinimą)[8]. Šios taktikos pasitelkiamos užtildyti moteris arba menkinti jų įtaką skaitmeninėje erdvėje. Su seksistiniais komentarais, žinutėmis ypač dažnai susiduria visuomenėje atpažįstamos moterys: politikės, aktyvistės, žurnalistės, laidų vedėjos ir pan.
2016 m. amerikiečių žiniasklaidos ir technologijų įmonė „Vocativ“ išanalizavo per daugiau kaip 80 tūkst. „Twitter“ žinučių, paskelbtų per 24 valandas ir skirtų populiariai „Fox“ žinių vedėjai Megyn Kelly[9]. Komentatoriai žurnalistę ir laidų vedėją užsipuolė po to, kai kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas atsisakė dalyvauti „Fox“ debatuose, nes juos turėjo moderuoti būtent M. Kelly. D. Trumpo šalininkai žurnalistę vadino kale, mergše, blondine, kekše, prostitute, pigia, bjauria ir pan.
Vis dėl to pastebima, kad seksistinių komentarų ypač dažnai sulaukia sporto žurnalistės. Per pastarąjį dešimtmetį šios specializacijos žurnalisčių padaugėjo, tačiau komentatorių jas vis dar vertinamos pagal išvaizdą, laiko mažiau išmanančiomis apie sportą už žurnalistus. 2016 m. balandį JAV įsikūrusi nepriklausoma sporto žurnalistų organizacija „Not Just Sports“ („Ne tik sportas“) pradėjo judėjimą #MoreThanMean („Daugiau nei pikta“). Socialinių medijų kampanija siekta atkreipti dėmesį į virtualiojo priekabiavimo prie sporto žurnalisčių problemą. „YouTube“ paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame sporto žurnalistės skaitė apie save piktus „Twitter“ komentarus, labai greitai surinko net 3,7 mln. peržiūrų.
Lietuvos virtualiojoje erdvėje taip pat nevengiama aptarinėti žurnalisčių įvaizdžio ar atliekamo darbo sieti su santuokine padėtimi. Vaikų teisių temomis kalbančioms ar rašančioms moterims nevengiama prikišti, kad jos pačios neturi vaikų. Pavyzdžiui, nuomonę prieštaringai vertinamame interneto portale pareiškė vienas komentatorius: „Makaraitytė, Miliūtė, Pumprickaitė, Garbačiauskaitė, Grybauskaitė, Šimonytė, Bučelytė ir kt. Atrodo, kad išvardintos moteriškaitės (metuose) turėtų vaikais rūpintis, o kai kurios ir anūkais, bet ne. Šios visos išvardintos ir likusios neįvardintos „aitės“ žiba žydruosiuose ekranuose, bet ne kaip mamos.“
2018 m. kovą televizija „Info TV“ parodė reportažą, kuriame mergina nepageidaujamu seksualiniu elgesiu kaltino Seimo narį Mykolą Majauską. Ši istorija sukėlė didžiulį skandalą. Liudyti sutikusi mergina kalbėjo anonimiškai, todėl savotišku atpirkimo ožiu tapo tai pranešusios ar merginą palaikiusios žurnalistės. Merginą viešai palaikė ir tuo metu „Info TV“ laidoje dirbusi I. Makaraitytė. Visuomenė tuomet pasiskirstė į dvi dalis: vieni smerkė Seimo narį, tačiau didesnė dalis kaltino merginą arba jos pasakojimu išvis netikėjo. Diskusijos virė ir televizijos laidose, portalų straipsniuose ir socialiniuose tinkluose. I. Makaraitytė pasakoja, kad jai teko atlaikyti didelį puolimą tiek internetiniais komentarais, tiek privačiomis žinutėmis, kuriose reikšta kritika dėl iširusios žurnalistės santuokos, veltasi į asmeniškumus: „Rašė: tu, kale, tu tokia pati. Tik kalės gali šitaip elgtis. Buvo kaltinimų, kad griaunu gyvenimus. Buvo ir moterų, kurios rašė ir taip pat reagavo. Tai, žinoma, yra labai nemalonu, nes viską matai, tave tai tarsi apnuogina, nes imamos prikaišioti ir įvairios asmeninės detalės. Pavyzdžiui, štai dėl ko šita tokia pikta ant viso pasaulio, nes ją pačią vyras paliko. Arba: todėl ją vyras ir paliko, nes ji žiežula – kaip su ja įmanoma gyventi. Kaip ji savo vaikus auklėja – tegul pati susimąsto.“
Kilus #metoo judėjimui, žurnalistė D. Javinskaitė parengė reportažą, kuriame merginos papasakojo apie nederamą pripažinto fotografo Gintauto Trimako elgesį. Tuo metu fotografas buvo gavęs Nacionalinę premiją. Buvusi „Info TV“ žurnalistė teigia, kad paskelbusi istoriją pati sulaukė negatyvios reakcijos: „Tada sulaukiau tiek asmeninių žinučių socialiniuose tinkluose, tiek judėjimą niekinančių komentarų. Panieką mačiau ir kultūros atstovų sluoksniuose. Mane tai veikė. Žmonės, kurių talentą gerbiau, visiškai nekultūringai žemino prabilusias moteris ir niekino surinktus faktus. Tai ir buvo sunkiausia: kaip atskirti talentą nuo elgesio. Nekelti sau klausimų, ar tie, kurie gina priekabiautojus, gintų juos žinodami, kad taip elgiamasi su jų dukromis?“ D. Javinskaitės teigimu, po atliktų žurnalistinių tyrimų apie seksualinį priekabiavimą padaugėjo ir juokelių „su klausimais, ką galima sakyti ir kaip galima paliesti“.
Priekabiavimas ir užgauliojimas dėl lyties neigiamai veikia ir patyrusias žurnalistes, ir žurnalistinę praktiką pradedančias merginas bei moteris. Kyla psichologinių traumų ir potrauminio streso sindromo rizika, ilgalaikis, o ignoruojamas stresas gali išprovokuoti somatinės kilmės sveikatos problemas, mažinti produktyvumą, pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir apskritai norą dalyvauti viešosios erdvės diskusijose, dirbti žurnalistinį darbą. Kadangi priekabiaujama ir užgauliojama dėl profesinės veiklos, atsakomybė už žurnalisčių gerovę tenka ir redakcijoms, socialiai atsakingos žiniasklaidos organizacijos turėtų numatyti, kaip padėti patyčias, priekabiavimą ir užgauliojimą patiriantiems kolegoms. Atkreiptinas dėmesys, kad patarimai nekreipti dėmesio, užsiauginti storą odą gali būti ne tik neveiksmingi, bet dar ir kenksmingi. Priekabiavimą ir užgauliojimus dėl lyties patiriančioms žurnalistėms būtinas kolegų palaikymas, gali reikėti profesionalaus psichologo konsultacijų. Kai planuojama publikuoti straipsnius, galinčius sukelti žurnalisčių užgauliojimo bangas, verta sustiprinti komentarų moderavimą, paskirti kolegą, kuris su užgauliojimus patiriančia žurnaliste nuolat kalbėtųsi apie jos savijautą, nepaliktų vienos; taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę apskritai internete išjungti publikacijų komentavimą. Komentavimo galimybės ribojimas aktualus ir publikacijų veikėjams ar kitiems šaltiniams, kurie gali būti užgauliojami. Jei šaltinių padedamos redakcijos atskleidžia svarbius faktus ir nagrinėja visuomenei reikšmingas temas, tai joms būtų neetiška ir neatsakinga leisti tuos asmenis užgaulioti; moralu apsvarstyti būdus, kaip apsaugoti šaltinius nuo priekabiavimo. Taigi priekabiavimas ir užgauliojimai taip pat gera priežastis žurnalistams pasinaudoti teise neatskleisti šaltinio.
[4] Gender Equality in the Media Sector. Prieiga per internetą: http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2018/596839/IPOL_STU(2018)596839_EN.pdf
[5] Moterys žiniasklaidoje: didesnės lyčių lygybės link. Europos Parlamentas. Prieiga per internetą: https://www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/society/20180301STO98925/moterys-ziniasklaidoje-didesnes-lyciu-lygybes-link
[6] Seimui bus pristatyta LRT tarybos ataskaita pagal EBU metodiką. LRT. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/1070588/seimui-bus-pristatyta-lrt-tarybos-ataskaita-pagal-ebu-metodika
Praėjusio amžiaus pradžioje, 1918 m., spaudos leidėjams skirtas laikraštis „The Fourth Estate: A Newspaper for the Makers of Newspapers“ paskelbė gražią remarką, kabėjusią tuomečio „Chicago Herland“ ir „Examiner“ dienos redaktoriaus L. E. Edwardsono kabinete: „Tai, ką savininkas nori paskelbti, yra reklama; ko jis nenorėtų matyti laikraštyje, yra naujienos.“ Veikiausiai nėra nė vieno žurnalisto, kurio tekstai džiugintų kiekvieną skaitytoją. Nebent jis iš tiesų tėra, pritaikius dabartinį terminą, viešųjų ryšių specialistas. Š citatoje savininką galima pakeisti reklamos užsakovu, vyriausiuoju redaktoriumi, vietos savivaldos ar centrinės valdžios, prezidentūros ar saugumo tarnybų atstovais. Minėtiems asmenims gali kilti noras kaip nors paveikti žurnalistą, jeigu jo skelbiama informacija atrodo nepriimtina.
1966 m. priimtas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; o „ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra“[1]. Išraiškos laisvė ir laisva žiniasklaida yra demokratijos pagrindas. Tai didžiulė vertybė, nes be laisvos žiniasklaidos nėra ir laisvos visuomenės. Kitaip tariant, visuomenė yra laisva, kol laisva jos teisė žinoti ir būti informuotai. Deja, išraiškos ir žiniasklaidos laisvė ne visur egzistuoja. Žurnalistai dėl savo profesinės veiklos iki šiol persekiojami, bauginami, neteisėtai sulaikomi, spaudžiami, patiria žodinę ir net fizinę prievartą. Nors tokia situacija ypač būdinga nedemokratiniams režimams, tačiau ir išsivysčiusios demokratijos šalyse žiniasklaidos atstovai patiria politinį spaudimą, propagandos sudaromus sunkumus jų laisvė varžoma įstatymais.
Natūralu, kad žurnalistai nedirba vakuume – rašo, kalba ne tik apie tai, ką galvoja ir kas jiems atrodo svarbu. Daugybė išorinių veiksnių gali trukdyti nevaržomai rinkti ir skelbti informaciją, žurnalistą versti cenzūruoti. Spaudimo priežastys – įvairios: noras įbauginti ir nutildyti, siekis pademonstruoti ir įtvirtinti galią, paversti žiniasklaidą politikos ar verslo įrankiu. Spaudimas žiniasklaidą ne tik verčia cenzūruoti, bet ir paminti etikos standartus. „Spaudimą žurnalistams traktuoju labai paprastai – tai bet kokios formos veikla, trukdanti žurnalistui atlikti profesinę pareigą. Spaudimas daromas, kad žurnalistas negalėtų laisvai dirbti, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – Spaudžia silpni ir nesuprantantys, kas yra žurnalistika.“
Priežasčių, kodėl žurnalistai tampa spaudimo, patyčių, bauginimo, priekabiavimo objektais, – ne viena. Jas lemia medijų raštingumas – gebėjimas suvokti naujienas bendrame kontekste, atskirti faktus nuo nuomonės, mokėti vertinti šaltinius ir t. t. Įtakos turi ir puolančiojo asmeninės savybės bei patirtys – kaip greitai supyksta, ką su negatyvia energija daro, kaip supranta savo tapatybę, orumo, garbės, savivertės, tiesos ir melo sąvokas, kaip yra pratęs reaguoti į iškylančius iššūkius.
Trukdyti žurnalistui atlikti savo profesinę pareigą draudžia Lietuvos įstatymai. Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad „valstybės pareigūnai už trukdymą skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėmis bei neteisėtą atsisakymą suteikti informaciją viešosios informacijos rengėjams ir žurnalistams atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“.[2] Pagal Konstituciją informacijos rinkimas gali būti ribojamas tik įstatymu ir tik numatytais išimtiniais atvejais[3]. Tačiau spaudimas gali reikštis gerai įvairiau nei vien trukdymu rinkti informaciją. Toliau bus aptartos žurnalistams taikomos spaudimo ir bauginimo formos.
„Joks kalėjimas nėra pakankamai didelis, kad įkalintų laisvą žodį“, – teigia 2015 m. UNESCO žiniasklaidos laisvės premijos laureatas, Sirijos žurnalistas ir žmogaus teisių aktyvistas Mazenas Darwishas. Tačiau tai nereiškia, kad bandymai įkalinti ir suvaržyti laisvą žodį liovėsi arba jie būdingi tik nedemokratiniams režimams.
Principingų žurnalistų darbas yra rizikingas, o fizinis ir psichologinis saugumas – prabanga, kurios neturi dalis reporterių, dirbančių ne tik autoritarinėse, bet ir demokratinėse šalyse[1]. Vis dar vykdomas 2017 m. Maltoje nužudytos garsios rašytojos ir tinklaraštininkės Daphne Caruanos Galizios mirties tyrimas – jis veda į aukščiausius politikos, teisėsaugos ir verslo sluoksnius, taip pat kruvinų pinigų pavedimus per vieną Latvijos banką.[2] Slovakijoje korupciją kartu su tarptautine OCCRP organizacija tyrusio jauno žurnalisto Jáno Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnírovos nužudymas 2018 m. sukrėtė visą šalies politinę sistemą: į protestą gatvėse ėjo visuomenė, sulaikyti, įtariama, nusikaltimą ketinę užglaistyti ir žmogžudystės užsakovo, nusikalstamam pasauliui priklausančio verslininko papirkti teisėjai, pasitikėjimą prarado valdžia.[3] 2019 m. gegužę Ukrainos tiriamosios žurnalistikos atstovas Vadimas Komarovas buvo užpultas, o birželį nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė. Ne vieną ataką praeityje patyręs V. Komarovas rašė apie korupciją Čerkasų mieste. 2019 m. balandį Šiaurės Airijoje nužudyta žurnalistė Lyra McKee, žinoma dėl politinės istorijos tyrimų.[4] Šie incidentai, kaip ir 2015 m. žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje, tėra keli iš daugelio pavyzdžių pasaulyje per pastaruosius metus.[5]
Organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, pasaulyje kas savaitę vidutiniškai nužudoma po žurnalistą, nuo 1992 m. iš viso nužudyta daugiau kaip 1000 žiniasklaidos atstovų. Vien 2019 m. pasaulyje smurto aukomis tapo 38 žurnalistai.[6] Tiesa, anot organizacijos, nužudytų žurnalistų skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 16 metų.
Europos Taryba (ET) skelbia, kad vien 2020 m.[7] buvo užfiksuoti 149 atvejai, kai Senojo žemyno žurnalistai patyrė bauginimą ar priekabiavimą.[8] Už Europos ribų per pirmąjį 2020 m. ketvirtį užfiksuotos 6 žurnalistų mirtys, 2 iš jų – nužudymai.[9] Lietuva, remiantis žurnalistų nužudymų ir įkalinimo statistika, gerokai atsilieka nuo kitų šalių. Paskutinis toks atvejis, kai dėl profesinės veiklos nužudytas Lietuvos žurnalistas, buvo 1993 m. – prie savo namų nušautas apie nusikalstamų struktūrų veiklą rašęs Vitas Lingys.
Žurnalistų sulaikymai ir įkalinimai pasaulyje, ypač autoritarinio režimo šalyse, taip pat nėra reti. Suvaržant žurnalisto laisvę siekiama įbauginti, neleisti rinkti ir viešinti informacijos. 2020 m. vasarą ypač daug žurnalistų buvo sulaikyta, net nesankcionuotai pagrobta Baltarusijoje per protestus dėl suklastotų prezidento rinkimų rezultatų. Aliaksandro Lukašenkos prievartos aparatas puolė ir vietinius, ir šalyje tuo metu dirbusius užsienio žurnalistus – nuo omonininkų vos paspruko LRT žurnalistas Benas Gerdžiūnas, o Rygoje įsikūrusios „Meduza“ redakcijos žurnalistas Maksimas Solopovas specialiųjų tarnybų Baltarusijoje buvo pagrobtas ir stipriai sumuštas atsirado tik įsikišus Rusijos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijoms. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ skaičiavimu, pasaulyje 2019 m. buvo įkalinti 389 žurnalistai. 2019 m. birželį pagarsėjo atvejis, kai Rusijoje trumpam buvo sulaikytas nepriklausomo portalo „Meduza“ žurnalistas Ivanas Golunovas, nes pas jį esą aptikta narkotikų.
2018 m. ET Platforma, skatinanti žurnalistų apsaugą, (toliau – Platforma) publikavo dokumentą, kuriame apžvelgė, kaip bandoma bauginti arba priekabiauti prie žurnalistų visoje Europoje.[10] Platformoje skelbiama, kad 10 Turkijos leidinio „Cumhuriyet“ („Respublika“) žurnalistų buvo sulaikyti ir tardyti 2016-ųjų rudenį dėl kilusių įtarimų, kad teroristinių organizacijų vardu esą skleidė jų propagandą. Sulaikytieji teigia, kad taip vyriausybė keršija už kritiką. Žurnalistai teisiniu keliu mėgino paneigti kaltinimus, tačiau Konstitucinio teismo sprendimo dar nesulaukė.
Pastaruoju metu įtempta padėtis darosi ir Slovėnijoje. Žurnalistas Blažas Zgaga teigia iš pareigūnų sulaukęs demokratiškoje valstybėje nepriimtinų veiksmų. Jo tikinimu, vyriausybei palankūs leidiniai dėl žurnalistinių tyrimų marginalizuoja jį ir kitus kolegas, esą trukdančius suvaldyti COVID-19 krizę. „Committee to Protect Journalists“ („Komiteto žurnalistams apsaugoti“) svetainei žurnalistas pasakojo: „Didžiausias išbandymas – toksiška atmosfera, kurią kritiškai žurnalistikai sukūrė vyriausybė. Premjeras reguliariai apkaltina redakcijas, įskaitant ir nacionalinį transliuotoją, skelbiant melagingas naujienas. Kritiškų žurnalistų nuotraukos nuolat viešinamos vyriausybei palankiuose naujienų portaluose. Jie įrėmina mus kaip teroristus ir revoliucionierius, taip išprovokuodami internetines auditorijos atakas prieš mus, ypač iš vyriausybę palaikančiųjų. Internetinėse atakose mes vadinami išdavikais ir šalies priešais. Kasdien sulaukiame grasinimų socialinėse medijose. Pastarasis, pavyzdžiui, buvo iš daktaro, sakiusio: jei aš užsikrėsiu virusu, negausiu tinkamo gydymo. Jau užfiksuoti trys atvejai, kai nacionalinio transliuotojo televizijos žurnalistai buvo užpulti, nes atliko savo darbą.“
Per COVID-19 pandemiją didelių trukdžių dirbti patyrė ir kaimyninės Baltarusijos žurnalistas Sergejus Satsukas, internetinio portalo „Ježednevnik“ redaktorius. 2020 m. kovo pabaigoje, praėjus kelioms dienoms nuo teksto „Kas sėja paniką dėl koronaviruso – prezidentas ar naujienų portalai ir televizija?“ paskelbimo, žurnalistas buvo sulaikytas dėl įtarimų paėmus 5000 dolerių kyšį. Esą turėjo paruošti keletą publikacijų, nukreiptų prieš vieną medicinos kompaniją. Pagal įstatymą už kyšio ėmimą jam gali grėsti iki 10 metų kalėjimo. Interviu „Deutsche Welle“ S. Satsukas teigė, kad valdžia naudojasi pandemija ir baudžia jį už tiriamuosius straipsnius minėtame portale.[11] Žurnalistas taip pat sulaukė ir grasinimų susidoroti.
Savotiškas, nors ir nevienareikšmiškai vertinamas atvejis pasitaikė ir Lietuvoje. 2016 m. VSD pareigūnai sulaikė „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių norėdami sutrukdyti paskelbti straipsnį su jautria informacija. Laikraščio redakcijoje buvo atlikta krata. VSD tikinimu, A. Drižius neteisėtai disponavo valstybės paslaptimi. Paaiškėjo, kad laikraštyje turėjo pasirodyti korupciją aukščiausiuose šalies sluoksniuose atskleidžianti publikacija: tuometinis „Naujosios sąjungos“ lyderis Artūras Paulauskas ir buvęs Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Brazauskas priėmė kyšius iš suinteresuotų verslo grupių. Netrukus A. Diržius buvo paleistas, o kilęs ažiotažas prisidėjo prie iki tol ne itin žinomo laikraščio populiarumo.
Žurnalistas, dirbdamas su jautria informacija ir nerimaudamas, kad gali nutikti nenumatytų atvejų, turėtų apie tai pranešti komandai ir aptarti galimus veikimo scenarijus. Pavyzdžiui: redakcijoje visada yra bent vienas žmogus, žinantis žurnalisto buvimo vietą. Jeigu vykstama imti interviu arba į susitikimą ir žurnalistas turi pagrįstų priežasčių jaustis nesaugiai, jį palydėti ir sekti per atstumą galėtų kolega fotografas.
[2] Ex-Police Chief to be Investigated in Murder of Maltese Journalist. OOCRP. Prieiga per internetą: https://www.occrp.org/en/daily/12549-ex-police-chief-to-be-investigated-in-murder-of-maltese-journalist
[3] Žymė: Jan Kuciak. OOCRP. Prieiga per internetą: https://www.occrp.org/en/component/tags/tag/jan-kuciak
[11] Belarus: Persecution of journalists in the shadow of Corona. DW. Prieiga per internetą: https://www.dw.com/en/belarus-persecution-of-journalists-in-the-shadow-of-corona/a-53351993
Grasinimai, bauginimas ir persekiojimas
LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurga Tvaskienė pasakoja: „Per daugiau kaip 20 metų žurnalistikoje teko susidurti su įvairiomis spaudimo rūšimis. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje vienas verslininkas, beje, gana smulkus, tačiau susijęs su kriminalinėmis struktūromis, paragino prisiminti, kad „kartais būna ir šaudoma“, ir demonstratyviu judesiu atitraukė rašomojo stalo stalčius, kuriame matėsi ginklas. Taip jis bandė „įtikinti“, jog neverta rašyti apie jo statybų projektus.“
Portalo „15min.lt“ žurnalistas, rašantis teisėsaugos temomis, Vytenis Miškinis teigia ne kartą sulaukęs perspėjimų, kad ilgai negyvens, teisme matęs, kaip asmuo, žiūrėdamas į jį, braukia pirštu sau per kaklą. Tiesa, prie konkrečių veiksmų pereita nebuvo, išskyrus vieną atvejį. „2019-aisiais apsilankęs Kedžių bylą nagrinėjusiame teismo posėdyje buvau apstumdytas ten susirinkusios palaikymo komandos.“
Šio leidinio pradžioje minėta žurnalistė J. Damulytė 2013 m. taip pat patyrė bauginimą: „Buvau sulaukusi ir prokuroro užuominos, kad mano statusas gali iš liudininkės keistis į įtariamosios. Toks primityvokas veikimas nebaugino, bet vis labiau menkino pasitikėjimą tyrėjais.“
Žurnalistas, knygų apie kriminalinius veikėjus autorius Dailius Dargis teigia, kad nuo 1993 m., kai buvo nušautas V. Lingys, įvyko daug pokyčių ir žurnalistai dirba gana saugiomis sąlygomis. „Yra ir tokių, kurie dar visai neseniai ar net šiais laikais verčiasi užsakytomis žmogžudystėmis ar išpuolių organizavimu prieš paprastus žmones. Bet žinau, kad tokie asmenys taip paprastai sekti ar kitaip kenkti žurnalistams neturi jokių galimybių. Šių laikų pareigūnai su naujausiomis technologijomis tokius kaip mat išaiškintų. Taigi, tokie tipai paprasčiausiai bijotų sekti ar kitaip kenkti žurnalistams.“ Tiesa, D. Dargis ne kartą sulaukė šaukimo į teismą dėl savo darbų, tačiau, jo teigimu, taip norėta ne įbauginti, bet sustabdyti žurnalistinius tyrimus. Jis taip pat sulaukė ir grasinimų susidoroti. „Jei pasiekė žinutės su grasinimais mirtimi (o tokių ypač dažnai pasitaikydavo, kai teko pareikšti ne visiems palankią nuomonę apie garsųjį Garliavos pedofilijos skandalą įvilktą į „violetinės“ spalvos megztuką), – tada nedelsiant kreipiuosi į policiją. Jau ne vienas toks atvejis buvo, kai rašiusį veikėją policija nustato ir jis būna priverstas nueiti ir aiškintis policijos tyrėjams apie savo neapgalvotą poelgį. Paprastai jie aiškina, kad buvo išgėrę, neprisimena, kad galėjo patys rašyti arba kad kažkas kitas parašė per jų paskyras“, – pasakoja žurnalistas ir ragina kitus kolegas gintis teisinėmis priemonėmis.
Atribojimas nuo informacijos arba ignoravimas
Žurnalistų teisę rinkti informaciją saugo Lietuvos teisės aktai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai ir patys įstatymai taisomi taip, kad žurnalistams būtų sunkiau gauti dalį informacijos.
D. Radzevičius pastebi, jog Lietuvos žurnalistai patiria labai didelį spaudimą ribojant informaciją, o kartais visiškai ignoruojant: „Šiauliuose buvo atvejis, kai kolegos, kritikavę mieste veikiančią sporto areną, negalėjo patekti į jos renginius, gauti akreditacijų. Politikai ir institucijos dažnai naudoja instrumentus, kaip žurnalistams neteikti informacijos.“
Mėgstama sakyti, kad informacija šiais laikais tapo brangesnė už naftą arba kad pasaulį valdo informacijos turėtojai. O nevaržomas informacijos rinkimas – žurnalisto teisė, be kurios jo darbas netektų prasmės. Tie, kurie šią teisę bando suvaržyti, puikiai suvokia atimantys iš žurnalisto pagrindinį jo darbo įrankį. Informacijos ribojimas žurnalistams – rimtas pasikėsinimas į žiniasklaidos laisvę.
2018 m. rudenį Lietuvos žurnalistai patyrė tokių sunkumų. Valstybės įmonė Registrų centras, kaupiantis duomenis apie fizinius ir juridinius asmenis, žiniasklaidai nustojo teikti informaciją. Anksčiau įvairius duomenis – įmonių finansines ataskaitas, akcininkų sąrašus ir t. t. – pateikę prašymą žurnalistai iš Registrų centro galėjo gauti nemokamai. Tačiau įmonė daugelį metų galiojusią praktiką neatlygintinai teikti duomenis nutraukė vienašaliu sprendimu. Jis žurnalistų bendruomenėje sukėlė didelę sumaištį, dėl to buvo pasirašytas viešas kreipimasis į premjerą ir Vyriausybę, prie jos rūmų įvyko protestas. Situacija dar labiau paaštrėjo, kai uždarame ministrų kabineto pasitarime nuspręsta atmesti siūlymą vėl įteisinti neatlygintiną registrų duomenų teikimą žiniasklaidos atstovams. Pasigirdo kalbų, kad posėdyje premjeras Saulius Skvernelis nepagarbiai kalbėjo apie žurnalistus. Kelios redakcijos po šio posėdžio pareikalavo garso įrašo, deja, vėliau pranešta, kad jis sunaikintas. Dėl sunaikinto įrašo grupė Lietuvos žurnalistų kreipėsi į teismą. 2020 m. liepos pabaigoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad sunaikinus įrašą buvo pažeista žiniasklaidos teisė gauti, rinkti ir skleisti informaciją.
Po kilusio konflikto registrų duomenys žiniasklaidai galiausiai buvo atverti, tačiau ne visi. Lietuvos žurnalistams vis dar neįmanoma gauti istorinių registrų duomenų, taip pat informacijos apie asmenų turimą nekilnojamąjį turtą.
Tačiau šis kartas nebuvo vienintelis, kai siekta apsunkinti tam tikrų duomenų teikimą žurnalistams. Vien per 2019 m. įstatymų leidėjai pasiūlė ne vieną įstatymų pataisą, kuria būtų paslėpta dalis informacijos apie politikus ir valstybės tarnautojus, o kartu ir apsunkintas žurnalistų darbas[1]. Pavyzdžiui, siūlyta keisti interesų deklaravimo tvarką ir susiaurinti visuomenei atskleidžiamų duomenų sąrašą, atsisakyti prievolės politikams ir valstybės tarnautojams deklaruoti visus savo sandorius, susitikimus su lobistais ir interesų grupėmis. Be to, siūlyta praėjus 5-erių metų laikotarpiui nuo visuomenės slėpti Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamus duomenis apie rinkimuose dalyvavusius politikus. Be to, 2019 m. gruodį Krašto apsaugos ministerija teikė Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siūlyta riboti tarnybinės informacijos viešinimą. Pavyzdžiui, neleisti institucijoms viešinti informacijos apie įvairius negalutinius sprendimus, vidaus darbo reikmėms skirtas nuomones. Kilus žiniasklaidos pasipiktinimui, minėti siūlymai buvo atsiimti. D. Radzevičius teigia: „Įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui tokių iniciatyvų atsirado labai daug. Teisė būti pamirštam staiga tapo beveik lygiavertė konstitucinei teisei į informaciją ir žodžio laisvei. Lietuvos Konstitucijoje, taip pat ir Europos žmogaus teisių konvencijoje teisė būti pamirštam, ypač viešajam asmeniui, niekur nėra nurodoma. Galbūt vieši žmonės, ypač politikai, turi lūkestį, kad jų nuodėmės ar gyvenimo istorija bus pamiršti. Visada sakau: remiantis tokiu lūkesčiu, ir Adolfas Hitleris arba Josifas Stalinas turėtų turėti tokią teisę – būti pamiršti. Viešiems asmenims, žmonėms, kurie iš privačių tapo viešais, nes patys to norėjo, nebuvo taikoma jokia prievarta keisti savo statusą. Kartu su tokiu pasirinkimu užgula labai didelė atsakomybė spręsti kitų likimus.“
Kalbinti žurnalistai taip pat teigia, kad slepiama informacija tapo vienu didžiausių išbandymų jų profesinėje veikloje. „Įprastas metodas, ypač valdžios struktūrose, – neteikti informacijos, kurios prašoma. Visai neseniai Vyriausybės kanceliarija neleido susipažinti su vieno kanceliarijos darbuotojo biografija teigdama, kad taip elgiamasi remiantis Asmens duomenų apsaugos įstatymu“, – pasakoja LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė J. Tvaskienė. Jai pritaria ir „15min.lt“ tyrimų skyriuje dirbanti žurnalistė B. Davidonytė: „Valstybės tarnautojai ir institucijos rado šydą, už kurio gali pasislėpti nuo nepatogių klausimų ar informacijos prašymų. Tas šydas – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Jis Lietuvoje naudojamas įvairiausiais atvejais kaip dingstis nesuteikti informacijos. Pavyzdžiui, asmens duomenimis tampa informacija, kiek kartų konkretiems verslininkams buvo leista patekti į Vyriausybės rūmus, su kuriais politikais ar valstybės tarnautojais susitinka verslininkai; yra buvę atvejų, kai neatskleidžiamos net viešuosius pirkimus vertinusių asmenų pavardės, nes valstybės tarnautojai tai vertina kaip asmens duomenis, nepaisant to, kad tie vertintojai dalina visuomenės, t. y. mokesčių mokėtojų, pinigus.“ O žurnalistė R. Miliūtė sako: „Būdas riboti informacijos pateikimą jau yra nebe asmeninė, bet institucijos pozicija, jai ginti pasitelkiant tikras ir menamas teisės normas. Įprastais tokios pozicijos pavyzdžiais tampa atsirašinėjimas, kad informacija negali būti pateikta dėl asmens duomenų apsaugos. Būtent tokį atsakymą gavau iš Valstybinės ligonių kasos, kai prašiau informacijos, kiek medicinos priemonių pardavė viena ortopedijos įmonė. O Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pandemijos pradžioje į klausimą, kokie reagentai ir įranga naudojami atliekant tyrimus dėl COVID-19, dar paprasčiau atsakė, kad tokia informacija galėtų dominti specialistus, bet neturi būti įdomi plačiai visuomenei.“
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2019 m. gegužę paskelbtoje ataskaitoje[2] taip pat atkreipė dėmesį, kad, prisidengiant Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, žurnalistams pradėta riboti prieiga prie informacijos: „Susiduriame su visuomenės teisės žinoti ir teisės į duomenų apsaugą disbalansu. Analizuoti atvejai leidžia su apgailestavimu konstatuoti, kad Reglamentas (ES) 2016/679 įgavo priedangos efektą žurnalistams prašant informacijos iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Žurnalistams atsisakoma suteikti prašomą informaciją motyvuojant tuo, kad tokia informacija yra apsaugos objektas pagal Reglamentą (ES) 2016/679 ir negali būti teikiama be duomenų subjekto sutikimo. Kiekvienas atvejis vertintinas individualiai, tačiau informacijos laisvė apima ir teisę gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų, kurios neturi sudaryti kliūčių viešojo intereso informacijos rinkimui ir skelbimui. Reglamento (ES) 2016/679 nuostatos negali būti interpretuojamos taip, kad šis žmogaus teises užtikrinantis dokumentas, priešingai savo prigimčiai, taptų kliūtimi žurnalistams atlikti profesines pareigas, ypač kai kalbame apie žurnalistinius tyrimus, susijusius su viešaisiais asmenimis.“
Viena dažniausiai naudojamų priemonių žurnalistams įbauginti yra teisinis spaudimas. Visuomenės informavimo etikos kodeksas[1] įpareigoja žurnalistus „skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“, o dėl Etikos kodekso ir Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų asmenys turi teisę kreiptis į atitinkamas institucijas. Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, o Visuomenės informavimo etikos komisija – profesinės etikos. Asmenys dėl tikrovės neatitinkančios informacijos skelbimo, reputacijos menkinimo, šmeižto gali kreiptis į teismą. Tačiau skundai gali būti teikiami ir keršijant ar bandant įbauginti žurnalistus.
Lietuva vis dar patenka tarp šalių, kuriose numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą. Nors Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuriai priklausome ir mes, šalims rekomenduoja vengti tokios kraštutinės priemonės, kaip baudžiamasis persekiojimas. Tik 2015 m. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą, o nuo 2016 m. iš Baudžiamojo kodekso išbrauktas valstybės tarnautojo įžeidimas.
„Info TV“ paviešinus istoriją apie tuomečio Seimo nario K. Pūko priekabiavimą prie padėjėjų, parlamente inicijuota jo apkalta, klausimą dėl Seimo nario priesaikos sulaužymo nagrinėjo ir Konstitucinis Teismas. Galiausiai K. Pūkui teko atsisakyti mandato Seime. Tiesa, prieš tai jis ėmėsi veiksmų: į teismą padavė informaciją paviešinusią televiziją, o patirtą žalą įvertino 1 mln. eurų. Kreiptasi ir į Visuomenės informavimo etikos komisiją. Vis dėlto ieškinį teisme parlamentarui teko atsiimti, Komisija etikos pažeidimų nenustatė, o Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo narys sulaužė priesaiką.
„15min.lt“ redakcija, atlikusi ne vieną žurnalistinį tyrimą apie kitą parlamentarą – Artūrą Skardžių – ir jo šeimos verslą, sulaukė daugybės skundų. Bylinėjimasis teismuose truko beveik dvejus metus ir perėjo visas tris teismų instancijas. Galiausiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad žurnalistinis tyrimas atliktas sąžiningai. Beje, minėtai redakcijai pasitaikė atvejis, kai Vyriausybės kanceliarija už mokesčių mokėtojų pinigus bandė paneigti „Facebook“ tinkle paskelbtas žurnalistų Šarūno Černiausko ir D. Pancerovo nuomones. „Iš pradžių Vyriausybės kanceliarija oficialiame Vyriausybės puslapyje paskelbė pranešimą, kad žurnalistai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Paprašyta pranešimą ištrinti iš savo tinklalapio, nes tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo faktą gali nustatyti tik atsakingos institucijos, o ne Vyriausybė, Vyriausybės kanceliarija kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Visuomenės informavimo etikos komisiją. Kai abi institucijos skundus atmetė kaip nepagrįstus ir nustatė, kad žurnalistai sąžiningai išreiškė savo nuomonę, Vyriausybės kanceliarija kreipėsi į teismą. Kai pralaimėjo ir teismas konstatavo, jog argumentai dėl tikrovės neatitinkančios informacijos yra nepagrįsti, Vyriausybės kanceliarija vis tiek atsisakė paneigti paskelbtą informaciją ir ištrinti pranešimą iš savo tinklalapio, – pasakoja B. Davidonytė. – Mano supratimu, ši situacija buvo elementarus persekiojimas už kritiką.“
LRT Tyrimų skyrius, paskelbęs tyrimų ciklą apie uosto verslininkų paramą valdančios LVŽS partijos rinkiminei kampanijai, taip pat analizavęs šių verslininkų ryšius su rinkimuose dalyvavusiu tuometiniu uosto vadovu A. Vaitkumi, sulaukė 24 skundų. Atskirus skundus Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai ir Visuomenės informavimo etikos komisijai pateikė įmonių akcininkai, pačios įmonės ir patys politikai. I. Makaraitytė, šio skyriaus vadovė, teigia: „Visuose pateiktuose skunduose dominuoja vienas leitmotyvas: LRT skleidė neteisingą informaciją ir klaidino visuomenę. Tačiau perskaičius skundus, stebint, kaip paskui vieną skundą teikiamas kitas, koks panašus, beveik identiškas skundų turinys ir argumentacija, manyčiau, tikrasis jų tikslas visai kitas. Tai institucinio spaudimo žiniasklaidos priemonei ir žurnalistui priemonė. Pirma, taip įveliama į pasiaiškinimų rašymo procesą, žurnalistas nuolat turi grįžti prie temos, mesti kitus darbus, gaišinamas laikas. Be to, skundų apimtys didžiulės, todėl žiniasklaidos priemonės priverstos kreiptis į teisininkus, pirkti advokatų paslaugas. Jei žiniasklaidos įmonė nedidelė, tai gali tapti rimta finansine našta. Trečia, skundų kiekiu norima sudaryti įspūdį, koks svarbus yra reikalas, kokį galimai didžiulį nusižengimą padarė žurnalistas – jei nebūtų nusižengimas toks rimtas, niekas esą tiek skundų nerašytų. Taip demonstruojama galia, formuojama nuomonė, kad galima padaryti viską, ir gąsdinama pasekmėmis, pavyzdžiui, išvados bus nuolat apskundžiamos.“
Žurnalistika – ne tik darbas, misija, bet ir pelną turintis nešti verslas, o išlikti objektyvi ir sąžininga gali tada, kai nepriklauso nuo galios grupių – politikos ir verslo. Verslo pinigai (pavyzdžiui, per reklamą) visuomet kelia grėsmę žiniasklaidos priemonių objektyvumui. „Pastaruoju metu spaudimas tapo daug subtilesnis, – teigia J. Tvaskienė, – Dar prieš kelerius metus jį taikantys asmenys, neretai politikai ar verslininkai, būdavo linkę kreiptis tiesiai į žurnalistų darbdavius. Už tai, kad nepasirodytų tekstas ar reportažas, siūlytas papildomas reklamos kiekis arba, atvirkščiai, – grasinama nebeduoti reklamos. Taip žurnalistas būdavo verčiamas jaustis kaltas, kad jo darbovietė praranda pinigus. Prisimenu atvejį, kai, dirbant vienoje privačioje žiniasklaidos priemonėje, valstybinė įstaiga, apie kurios finansus rengiau reportažą, atsiuntė didelį reklaminį užsakymą, tačiau nespėjo – tekstas buvo publikuotas tą pačią dieną, kai atkeliavo užsakymas.“ Politinės partijos ar atskiri politikai taip pat perka reklamą spaudoje, internete, televizijoje ar radijuje. Ypač rinkiminių kampanijų laikotarpiu. Tačiau paversti žiniasklaidą finansiškai priklausoma nuo galios grupių galima ne tik tokiu būdu. Visuomeniniai transliuotojai gali būti paveikti skirstant finansavimą, o įtaką komercinei žiniasklaidai siekiama daryti skelbiamais viešaisiais konkursais.
Naujausioje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESC) ataskaitoje[1] reiškiamas didelis susirūpinimas žiniasklaidos laisve Senojo žemyno šalyse, net ir „tradiciškai demokratinėse“. Dėmesys atkreiptas į Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Austriją ir Prancūziją. Politikai kišasi, anot ataskaitos, bandydami paveikti žiniasklaidos rinką reklamos pirkimu, skirstydami viešuosius finansus arba įsigydami akcijų. Pastebima, kad Vengrijoje reklamos užsakymai atitenka valdžiai artimoms žiniasklaidos priemonėms.
Šis spaudimo būdas susijęs su jau aprašytu finansiniu spaudimu, tačiau papirkinėjimą reikia aptarti išsamiau. Tiesioginių bandymų papirkti žurnalistus ar redaktorius pasitaiko ir šiandien. Tačiau ypač populiarėja netiesioginiai papirkinėjimo būdai – įvairios dovanos ir padėkos žurnalistams. Anot Visuomenės informavimo etikos kodekso, „žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių ir atostogų bei kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Žurnalistas kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai, mokamą atlyginimą ar suteiktą paramą“.
Kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės savo vidiniais etikos kodeksais yra apibrėžusios, kokias dovanas gali priimti žurnalistas. Pavyzdžiui, 2013 m. portalas „Delfi“ pristatė savo vidinį etikos kodeksą[1], kuriame teigiama, kad „žurnalistas ir DELFI turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti dovanomis, privilegijomis ir vengti kitokio įsiteikimo, kuris pakenktų jo nepriklausomumui. Žurnalistas turi informuoti vadovybę apie gautas ar siūlomas vertingas dovanas, mokamas keliones. Vertingas dovanas redakcija įprastai grąžina dovanotojui ar perduoda labdaros organizacijoms bei informuoja apie tai dovanotoją“. O 2019 m. LRT žurnalistų priimtas etikos kodeksas[2] draudžia priimti dovanas, priedus ar kitokį atlyginimą iš asmenų, nesusijusių su LRT veikla. Tačiau padėkos ar draugiškumo dovanos, teikiamos žurnalistams gali būti ir simbolinės – rašiklis, užrašų knygelė ar saldainių dėžutė. Tokiu atveju LRT etikos kodeksas draudžia žurnalistams priimti simbolines dovanas, kurių vertė daugiau kaip 50 eurų.
Verslas ar valstybinės institucijos įvairiomis progomis nevengia redakcijoms ar pavieniams žurnalistams siųsti dovanų: nuo pyragų iki įvairių suvenyrų. Greičiausiai galvojama, kad su žiniasklaida verčiau ne tik nesipykti, bet palaikyti draugiškus santykius. Įvairių diskusijų visada kėlė ir valdžios institucijų, šalies vadovų žurnalistams skiriami apdovanojimai, premijos: ar nepriklausomam ir principingam žurnalistui dera juos priimti? Tačiau gerokai didesnė rizika žurnalistui prarasti nepriklausomybę, kai pavieniai politikai ar įvairios institucijos (verslo ar valdžios) siūlo apmokėti žurnalistines komandiruotes, perka žurnalistų paslaugas, pavyzdžiui, skaityti pranešimų, vesti įvairių renginių. Grėsmė akivaizdi: ar žurnalistas ateityje galės išlikti objektyvus dėl asmenų, iš kurių anksčiau gavo dovaną, paslaugą ar užmokestį?
2019 m. vasarą skandalas kilo, kai paaiškėjo, kad žurnalistas Š. Černiauskas už atlygį viešųjų ryšių agentūrai rengė analizes. Žurnalisto paslaugas pirkusi agentūra dirbo su valdančiosios partijos politikais, kurių veiklą ne kartą kritikavo Š. Černiausko vadovaujamas „15min.lt“ Tyrimų skyrius. Tyrimų komandos vadovui dėl papildomo darbo ir kilusio interesų konflikto teko išeiti iš redakcijos, o žurnalistų bendruomenėje prasidėjo diskusija, ar su politikais dirbančioms viešųjų ryšių agentūroms dera iš žurnalistų pirkti paslaugas, o žurnalistams etiška jas teikti.
Buvusi Š. Černiausko kolegė B. Davidonytė šią istoriją prisimena kaip vieną nemaloniausių karjeroje. Tyrimų skyrius buvo šantažuojamas viešųjų ryšių agentūros vadovo: „Mano supratimu tai buvo elementarus šantažas. Kai neformalaus pokalbio metu mano kolegai Dovydui Pancerovui verslininkas Darius Gudelis pasakė, kad, jei mes turime klausimų jam, jis turi klausimų mums. Ir galiausiai buvo pasakyta, kad jis mokėjo pinigus mūsų kolegai Šarūnui Černiauskui, turi atsispausdinęs sąskaitas ir kėlė klausimą: kas bus, jei koks nors „Lietuvos rytas“ gaus sąskaitas, paskambins ir paklaus, ar jis mokėjo Černiauskui, ar reikės meluoti?“
Taigi priemonių kaip žurnalistą įvilioti į finansines pinkles ir vėliau spausti, yra labai įvairių. Ir tos priemonės šiais laikais jau nebėra tokios primityvios kaip kyšio davimas. Ne veltui žurnalistas Laimonas Tapinas savo studentams dažnai sakydavo: „Už antrą puodelį kavos žurnalistas visada susimoka pats.“
Valdžios struktūrų spaudimas žurnalistams, siekiant kontroliuoti jų veiklą ir skelbiamos informacijos turinį, vadinamas instituciniu spaudimu. EP ne kartą pabrėžė, kad žiniasklaidą reguliuojančios institucijos turi būti nepriklausomos ir steigiamos pačios žiniasklaidos. Politikų kišimasis į žiniasklaidos turinį kelia grėsmę jos laisvei. Institucinis spaudimas žurnalistams gali reikštis ir per įstatyminį reguliavimą, varžantį žurnalisto teises ir laisves. „Politikų žurnalistams taikomo spaudimo laipsnis susijęs su jų požiūriu į save“, – rašė Brianas McNairas, Kvinslendo technologijos universiteto Australijoje žurnalistikos ir komunikacijos profesorius.
2018 m. sausį Lietuvos Seimas įsteigė specialiąją komisiją visuomeninio transliuotojo – LRT – finansinei ir ūkinei veiklai tirti. LRT valdymą siekta politizuoti ne pirmą kartą. Tokios politikų frazės kaip „kieno valdžia, to ir televizija“ arba generalinio direktoriaus „postas yra politinis“ Seimo posėdžių salėje yra skambėjusios ir prieš kelis dešimtmečius.
Kai 2018 m. minėtoji Seimo komisija pradėjo dirbti, pasigirdo nuogąstavimų, kad taip siekiama daryti poveikį visuomeniniam transliuotojui ir kištis į jo turinį. Opozicijai priklausantys Seimo nariai kritikavo ir spaudimu vadino parlamentinį tyrimą, nes jį esą turėtų atlikti ne įstatymų leidžiamoji valdžia, o atsakingos priežiūros institucijos. Specialiosios komisijos priimtų išvadų tvirtinimas Seime ne kartą žlugo, tačiau vis tiek bandyta keisti LRT valdymo modelį. Valdančioji partija iš pradžių siūlė keisti LRT valdymą steigiant naują organą – valdybą, – vėliau keisti LRT tarybos narių skyrimo tvarką. Susirūpinimą dėl siekių reformuoti Lietuvos visuomeninį transliuotoją reiškė Europos transliuotojų sąjunga (EBU), jų teigimu, Lietuvos parlamentas ėmėsi precedento Europoje neturinčio tyrimo. Ir Lietuvos Konstitucinis Teismas nustatė, kad komisijos sudarymas prieštaravo Konstitucijoje numatytai teisei į žodžio laisvę[1]. Lietuvos pavyzdys imtas lyginti su kaimyninės Lenkijos, kurioje visuomeninis transliuotojas patiria stiprią politinę kontrolę. Valdžia net skiria visuomeninio transliuotojo vadovą. O nuo 2015 m. dėl kritiškų pasisakymų daugiau nei 250 žurnalistų paliko darbą arba buvo atleisti.
2018 m. pavasarį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko specialųjį tyrimą dėl verslo įtakos politikai. Tyrimo išvadose buvo minima ir viena didžiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių – LNK, – priklausanti stambiam verslo koncernui „MG Baltic“. Šis, anot komiteto išvadų, siekė daryti įtaką politikai, pasitelkdamas ir žiniasklaidą.
Seimo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, vienoje laidoje kalbėdamas apie komiteto išvadas, užsiminė apie galimybę kai kurioms žiniasklaidos grupėms naikinti licencijas. Tai esą būtų priemonė, kad „žiniasklaida nebūtų naudojama kaip ginklas“[1]. Politiko pasisakymai dėl licencijų panaikinimo buvo labai kritikuoti ir prilyginti spaudimui. Dar anksčiau politikas pateikė siūlymų drausti žiniasklaidą valdyti su alkoholiu ar tabaku susijusiam verslui.[2]
Valdžioje esančių politikų pasisakymai ar konkretūs siekiai stabdyti žiniasklaidos priemonių veiklą visuomet atskleidžia bandymus spausti ir varžyti žodžio laisvę. Tačiau ne ką menkesnis išbandymas žurnalistikai yra jos pačios sąsajos su interesų grupėmis. Tos sąsajos gali būti ir tiesioginės – per galutinį naudos gavėją, t. y. savininką. Svarbiausias klausimas, kokie tikrieji žiniasklaidos priemonių savininkų siekiai – teikti kokybišką turinį ir iš to uždirbti ar naudoti žiniasklaidą kaip politikos ar verslo įrankį. V. Bakas piktinosi verslo siekiais daryti įtaką politikai per žiniasklaidą, tačiau ir patys politikai neatsisako akcijų žiniasklaidos priemonėse, negana to, naudojasi jomis savireklamai ar kovai su oponentais.
Iki šiol keli Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Michailas Mackevičius ir Vanda Kravčionok, priklausantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai, – turi akcijų bendrovėje „Rejspa“, leidžiančioje kelis laikraščius. Jų publikuojama informacija įprastai ypač palanki minėtai politinei partijai. Be to, partija rinkiminiu laikotarpiu iš bendrovės perka viešinimo paslaugas, ne to, pati bendrovė anksčiau teikė finansines aukas šiai politinei partijai.
Panašių atvejų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Druskininkų savivaldybė už viešąsias lėšas leidžia laikraštį „Mano Druskininkai“, nevengiantį girti savivaldybės mero Ričardo Malinausko ir kritikuoti jo oponentų. Deja, tokia situacija susidariusi jau kone dešimtmetį, tačiau iki šiol nesikeičia. D. Radzevičius šį atvejį vadina pavyzdį, kai XXI a. bandoma monopolizuoti vietos žiniasklaidos rinką.
Dar viena susidorojimo su žurnalistu priemonė – siekis neleisti dirbti. Tokį metodą vienose šalyse gali taikyti teismai, kitose – didesnę galią turintys asmenys žiniasklaidos organizacijose, pavyzdžiui, redaktorius ar savininkas.
Rusų žurnalistas, aktyvistas ir naujienlaiškio „Radikali politika“ autorius Borisas Stomachinas 2003–2004 m. publikavo įvairius tekstus, kurie užtraukė jam baudžiamąją atsakomybę. 2006 m. jis buvo nuteistas penkeriems metams nelaisvės ir trejus metus privalėjo nebedirbti žurnalistinio darbo. Teismas tokį sprendimą motyvavo dėl B. Stomachino teiginių, „skatinančių smurtą, ekstremizmą, neapykantą ir priešiškumą etiniu, religiniu ir socialiniu pagrindu“. EET pareiškė, kad draudimas verstis žurnalistine veikla yra „ypač griežta priemonė, juolab kad ji taikoma tokiam ilgam laikotarpiui“ ir nustatė saviraiškos laisvės pažeidimą.
2019 m. Čekijoje visuomeninis radijas cenzūravo žurnalisčių Magdalenos Sodomkovos ir Brit Jensen dokumentinį darbą apie vietos kriminalistikos ekspertą Jirį Strausą. Ekspertas dažnai kalbintas žiniasklaidos ir buvo pelnęs autoritetą visuomenėje, tačiau žurnalistės išsiaiškino, kad teikdamas ekspertinį vertinimą kriminalistas iškraipydavo įvykių aplinkybes, todėl baudžiamosiose bylose būdavo klaidingai nuteisiami žmonės. Nors savo teiginius autorės grindė daugybe dokumentų ir kitų kriminalistų liudijimais, radijas ilgai šio darbo nepublikavo. Viešai apie cenzūrą prakalbusioms žurnalistėms buvo pagrasinta atleisti iš darbo ir uždaryti jų kuriamą dokumentikos laidą. Viešai radijo direktorius Rene Zavoralis pareiškė, jog dokumentika nepublikuota, nes nepakankamai kokybiška, ir esą bus publikuota, kai tik autorės ištaisys padarytas klaidas. Vis dėlto vėliau paaiškėjo: darbas atliktas be priekaištų – jis sulaukė gausaus kolegų palaikymo. 2019 m. balandžio mėnesį M. Sodomkovos ir B. Jensen dokumentika dalyvavo tarptautiniame radijo darbų konkurse ir reportažo kategorijoje laimėjo pagrindinį apdovanojimą. Be to, daugiau kaip 50 Čekijos žurnalistų, dokumentikos kūrėjų pasirašė viešą kreipimąsi į vadovybę, išreikšdami palaikymą žurnalistėms.[1] Galiausiai radijas darbą publikavo, tačiau daug dėmesio jam nesuteikė. Tarptautinį apdovanojimą pelniusi dokumentika greitai pateko į archyvą, o viena iš autorių išėjo iš darbo.
Įsimintinas atvejis prieš du dešimtmečius įvyko kaimyninėje Lenkijoje. Žurnalistė ir tuometė Lenkijos Nacionalinės televizijos žurnalistų bendrijos vadovė Helena Wojtas-Kaleta patyrė spaudimą dėl pasisakymo apie savo darbdavių sprendimą. 1999 m. laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ buvo paskelbta apie nutraukiamas dvi klasikinės muzikos programas. Rašinyje cituoti kompozitoriai, kritikai ir žurnalistai, tarp jų – ir H. Wojtas-Kaleta, reiškiantys susirūpinimą dėl kultūros sklaidos. Žurnalistė kartu pasirašė ir atvirą laišką, skirtą Lenkijos visuomeninio transliuotojo vadovybei. Už šią veiklą ji gavo darbdavio papeikimą. 2009 m. sprendimą byloje priėmęs EET atkreipė dėmesį, kad „susilaikymas nuo vertinimų žurnalistams negalioja dėl jų darbo pobūdžio skleisti informaciją ir idėjas. Visuomeninio transliuotojo programos politika yra viešasis interesas, taigi ir debatų objektas. (…) Įstaiga laikėsi pozicijos, kad vien žurnalistės dalyvavimas diskusijose buvo pakankamas įsipareigojimų prieš darbovietę pažeidimas“. Teismas nusprendė, kad buvo pažeista žurnalistės saviraiškos laisvė.
Žurnalistais bandyta atsikratyti ir Lietuvoje. Dažnas scenarijus: žurnalistas nuolatinio pobūdžio darbą dirba pagal autorinę sutartį ar su individualios veiklos pažyma. Jei kam nors iš vadovybės nepatinka analizuojamos temos, pasirenkamas nagrinėjimo kampas ar šaltiniai, su tuo žurnalistu sutartis nebepratęsiama. Tokių situacijų – ne viena, tačiau jas sunku įrodyti, juolab kad tikrosios bendradarbiavimo nutraukimo priežastys žurnalistui gali būti net neatskleistos.
Kiek anksčiau, „WikiLeaks“ nutekinus neviešas diplomatines ataskaitas, paaiškėjo informacija apie nepavydėtinas žurnalistų darbo sąlygas „Respublikos“ laikraštyje. Be to, kad „Respublikos“ vadovas V. Tomkus siūlė „Pfizer“ kompanijai per savo valdomą žiniasklaidą sunaikinti konkurentus, paviešintoje ataskaitose paaiškėjo ir V. Tomkaus požiūris į pavaldinius. Šį dokumentą citavo norvegų naujienų portalas „Aftenposten“: „Žurnalistė, 8-erius metus dirbusi „Respublikoje“, o dabar dirbanti TV3 televizijoje, sakė mums, kad problema – savininkai ir žurnalistai dirba labai prastomis sąlygomis – mokamas minimalus atlyginimas, jaučiama nuolatinė baimė būti atleistiems. „Respublikoje“ darbuotojai mano, kad vadovai nuolat klausosi pokalbių. (…) Pasakė mums, kad Tomkus, „Respublikos“ savininkas, dažnai ateina į biurą vėlai naktį sunaikinti jam nepatikusio straipsnio. Darbuotojai nuolat stengiasi parašyti jam patinkančias istorijas ir jo neįžeisti. (…) Teigė, kad Tomkus kartą atleido 20 žmonių dėl jam nepatikusios istorijos.“[2]
Žurnalistas, norėdamas apsisaugoti, ypač jei nagrinėja politinės korupcijos temas, kur paliečiami galingų ir turtingų žmonių interesai, turėtų apsvarstyti įvairias strategijas. Viena jų – nedirbti vienam, dalytis informacija su kolegomis. Informacijos dalijimasis padeda sumažinti riziką tapti fizinio susidorojimo auka. Jei žurnalistas dirba ir informaciją valdo vienas, jį pašalinus dingsta ir jo atliktas darbas. Bet jei informaciją turi daug žurnalistų – vieno asmens pašalinimas nieko nepakeičia. Po Maltos žurnalistės D. Caruanos Galizios ir Slovako žurnalisto J. Kuciako žmogžudysčių OCCRP tęsė jų pradėtus darbus. Tarptautinė tiriančiųjų žurnalistų bendruomenė pademonstravo, kad vieno ar kito žurnalisto nužudymas – ne išeitis siekiant nutildyti laisvą žodį. Šiuo žingsniu taip pat parodyta, kad žurnalisto mirtis nereiškia žurnalistinės temos mirties ir žurnalistų bendradarbiavimas siekiant atskleisti organizuotus nusikaltimus – didžiulė jėga.
Nemaža rizika žurnalistams rinkti informaciją, keliauti, slapta ir be ryšio priemonių susitikti su įvairiais šaltiniais. Šiuo atveju vienas svarbiausių principų – palaikyti ryšį su patikimu kolega ar artimaisiais. Jiems visuomet turi būti žinoma bent jau žurnalisto buvimo vieta, judėjimo trajektorija.
Papildomų saugumo priemonių būtina imtis dirbant slaptai ar per įvairius protestus, kai gresia suėmimas. Tokiomis aplinkybėmis reikia naudoti maksimaliai privatumą užtikrinančius komunikacijos kanalus, o surinktą medžiagą šifruoti, nedelsiant saugoti internete, nelaikyti turimuose prietaisuose: telefonuose, asmeniniuose kompiuteriuose, vaizdo ar garso įrašymo įrenginiuose.
Didelė paskata pasikėsinti į žurnalistų sveikatą ir gyvybę, kai išpuoliai prieš žurnalistus neišaiškinami, o vykdytojai ir organizatoriai nenubaudžiami. Šalyse, kuriose neišaiškinamos žurnalistų žmogžudystės, tyrimo medžiaga neatskleidžiama žiniasklaidai ir jo iš vidaus negali stebėti žurnalistų susivienijimų atstovai, pasikėsinimai į žiniasklaidos atstovus yra dažni.
Menkas finansinis saugumas – kita grėsmė žurnalisto nepriklausomybei. Žurnalistas visada turėtų apsvarstyti kylančias grėsmes savo nepriklausomybei ir galimus interesų konfliktus ateityje. Akivaizdu, kad sunkiai pragyvenantis asmuo dažniau yra priverstas imtis papildomų veiklų. Kartais net ir neteisėtų ar neetiškų. Ne išimtis ir žurnalistai. Nieko keista, kad sulaukiama pasiūlymų papildomai užsidirbti – vesti renginius, skaityti paskaitas, kartais net filmuotis reklamose (nors tai Visuomenės informavimo įstatymas, išskyrus su retas išimtis, ir draudžia). Kiekvienas atvejis skirtingas, tačiau geresnė išeitis – ieškoti etiškų kelių pajamoms didinti, jei patiriamas nepriteklius. Pradėti nuo individualių derybų su darbdaviais, dalyvauti kolektyvinėms deryboms galinčios vadovauti profesinės sąjungos veikloje. Redakcijoms dera numatyti gaires, kokią papildomą veiklą žurnalistai galėtų vykdyti. Be to, rekomenduotina redakcijoms, žurnalistų klubams, profesinei sąjungai ar kitiems žurnalistų susivienijimams turėti krizės fondą, kuris susivienijimų nariams galėtų padėti išgyventi sudėtingu laikotarpiu.
Principingumas ir orientacija į kokybišką žurnalistiką atveria daug durų, kelia pagarbą šia veikla užsiimantiems profesionalams, o suinteresuoti asmenys mažiau drįsta spausti. Ir priešingai – prasta kokybė leidžia daryti išvadą: galbūt tokiai žiniasklaidai menkai rūpi idealai, kuriais ji dedasi sekanti. Pasakytina, kad dabar daugiau milžiniško naujienų greičio, o ne kokybės laikai. Redakcijos konkuruoja, kuri pirmiau paskelbs naujieną. Taigi naujienų tarnybose dirbantys žurnalistai dažnai susiduria ir su spaudimu naujienas pateikti kuo greičiau. Naujienų redakcijos pradeda konkuruoti ne kokybės, bet kiekybės prasme – kas greičiau publikuos informaciją ir kieno naujiena taps skaitomesnė. Tai vadinamoji kova dėl paspaudimų (clickbait). Savaime konkurencija nėra bloga, ji skatina tobulėti. Tačiau neretai žurnalistas jaučiasi įpareigotas kepti naujienas, nepaisant to, kad trūksta laiko joms kokybiškai parengti. Vis dėlto laiko stoka negali tapti lengvu pasiteisinimu, o kokybės kartelė turėtų išlikti aukštai.
Žurnalistų susitelkimas ir bendra kova už žiniasklaidos laisvę bei teises – itin svarbios nuostatos siekiant išvengti spaudimo. Kaip minėta, šių dienų medijos nuožmiai konkuruoja tarpusavyje. Tačiau svarbu nepamiršti ir bendruomeniškumo. Lietuvos žurnalistai ne kartą įrodė, kad susitelkę gali pasiekti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, kovodami dėl duomenų atvėrimo ar priešindamiesi žiniasklaidos laisvę varžančių įstatymų priėmimui.
Redakcinė politika ir savireguliacija – žiniasklaidos sritys, kurioms reikia detalaus apmąstymo ir dėmesio. Aiški ir principinga redakcijos politika gali padėti išvengti nesusipratimų, interesų konfliktų ir didinti imunitetą spaudimui. Pirmiausiai turi būti aiškiai susitarta, kad akcininkai nesikiša į redakcijos politiką ir turinio formavimą, vadovai ir žurnalistai deklaruoja galimus interesus. Vis daugiau žiniasklaidos priemonių kuria ir savo vidines tvarkos taisykles – vidinius etikos kodeksus, kuriuose apibrėžiama, kaip vienoje ar kitoje situacijoje turi elgtis redaktorius ar žurnalistas, ko tikimasi iš jo elgesio, kokios redakcijos vertybės ir kaip turi būti laikomasi aukščiausių profesinės etikos standartų. Redakcijos vadovų atsakomybė – ne tik kokybiškas turinys, bet ir žurnalistų saugumo užtikrinimas.
Pav. 2. Prieštaringai vertinamuose portaluose pasirodę straipsniai po A. Vaitkaus interviu LRT laidoje „Dienos tema“.