Žiniasklaidos teisės vadovas

Įžanga

Žodžio laisvė yra pamatinė demokratinės visuomenės vertybė. Ji ne tik suteikia galimybę saviraiškai, bet ir įpareigoja vertinti ir prisiimti atsakomybę už naudojimąsi ja.
Žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas yra kasdienio darbo pagrindas. Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje.
Priešingai nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, žodžio laisvė nereiškia galimybės viešai sakyti bet ką ir bet kaip – žodžio laisvės ribos baigiasi ten, kur paminamos kitos žmogaus teisės ir laisvės, o visuomenės interesas žinoti informaciją įvertinamas nepakankamai atidžiai. Taigi profesionalus naudojimasis žodžio laisve reikalauja ne tik aiškaus savo kaip žurnalisto, kurio pareiga – išsamiai ir etiškai informuoti visuomenę apie jai aktualius reikalus – misijos suvokimo, bet ir specifinių teisės žinių – taisyklių – išmanymo – mat saviraiškos laisvę, kaip vertybę, ir jos ribas įtvirtina teisės aktai.
Pamatinis teisės aktas, užtikrinantis visiems piliečiams teisę į saviraišką, yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ja draudžiama cenzūra – kaip demokratijos riboženklis steigiama žiniasklaidos laisvė. Pagrindinis žiniasklaidos ir žurnalistų veiklą reglamentuojantis įstatymas yra Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ). Juo nustatomos žurnalistų teisės, pareigos, įtvirtinama žiniasklaidos reguliavimo ir savitvarkos sistema.
Užtikrindamas teises, įstatymas numato žurnalisto veiklai svarbias sąlygas: galimybę greičiau gauti informaciją, apsaugoti informacijos šaltinius, atsisakyti vykdyti užduotį, jei patiriamas politinis ar verslo spaudimas. Žurnalistui formuluojamos ir ypatingos pareigos: skleidžiant informaciją, atskirti faktus nuo nuomonių, kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę, tikrinti informaciją, užtikrinti nuomonių įvairovę, išlikti nepriklausomais ir nešališkais.
Iš saviraiškos laisvės ir kitų žmogaus teisių kolizijos kylantys ginčai sprendžiami daugiausia vadovaujantis civilinės teisės normomis. Žiniasklaidos organizacijoms, žurnalistams ar redaktoriams gali būti taikoma administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė. Pastaroji laikoma kraštutine priemone, o tarptautinės žurnalistų teises ginančios organizacijos apskritai kritikuoja baudžiamosios atsakomybės taikymą žurnalistams už visuomenės informavimo principų pažeidimus demokratinėse visuomenėse.
Teisės aktai gali būti keičiami – žodžio laisvės arba nelaisvės naudai. Tad profesionalai turi išmanyti teisines žodžio laisvės normas ne tik todėl, kad gerai dirbtų, bet ir tam, kad galėtų apginti savo teritoriją nuo žodžio laisvės suvaržymų ir kišimosi į viešąją erdvę.
Tikimės, kad šis vadovas ne tik supažindins su egzistuojančiu žiniasklaidos ir žurnalistų veik-los reglamentavimu, bet ir sužadins norą diskutuoti apie visuomenės informavimo politiką Lietuvoje.

Teisinės žurnalisto priedermės

1. Žodžio laisvė ir teisė į informaciją yra demokratinės valstybės pagrindas. Žiniasklaidos ir žurnalisto misija demokratinėje visuomenėje – rinkti, rengti ir skleisti informaciją apie visuomenei reikšmingus įvykius.
2. Vykdydamas savo misiją žurnalistas privalo vadovautis pagrindiniais saviraiškos laisvės principais – teikti teisingą, patikrintą ir nešališką informaciją, užtikrinti kritikuojamam asmeniui iki viešosios informacijos paskelbimo teisę būti išklausytam, o po viešosios informacijos paskelbimo – teisę atsakyti.
3. Žurnalistas privalo nedelsiant paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją tokiu pačiu būdu, kaip ji buvo paskelbta.
4. Žurnalistas turi teisę bei etinę pareigą neatskleisti savo informacijos šaltinių. Jų atskleidimo gali reikalauti tik teismas, esant įstatyme numatytoms sąlygoms.
5. Žurnalistas turi teisę atsisakyti užduoties, jeigu jos vykdymas kertasi su įstatymu ar žurnalisto pažiūromis.
6. Žurnalistas gali atšaukti savo autorystę, jeigu redagavimo metu buvo iškreiptas žurnalisto kūrinys.
7. Žurnalistas savo veikloje turi vengti interesų konflikto.
8. Žurnalistas turi laikytis žurnalistikos etikos principų, kuriuos galima išreikšti bendru žmogiškumo principu: elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi kiti pasielgtų.
9. Žurnalistas turi derinti visuomenės teisę žinoti su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, visų pirma, su teise į nekaltumo prezumpciją bei teise į privataus gyvenimo neliečiamumą. Žurnalistas turi būti ypatingai atsargus, kai informacija liečia nepilnamečius ar kitaip pažeidžiamus asmenis, taip pat sveikatos duomenis.
10. Žurnalistas turi gerbti autorių teises.

1. Žurnalistų teisė gauti informaciją

• Žurnalisto darbas yra tiesiogiai susijęs su vienos iš pagrindinių demokratinės visuomenės
  piliečių teisių – teisės turėti įsitikinimus ir juos reikšti arba informacijos laisvės
  – realizavimu.
• Žurnalistas yra ypatingas teisės subjektas, nes jis turi išskirtinių teisių, kurių neturi kiti asmenys.
  Išskirtinių teisių žurnalistai turi gaudami informaciją:

Iš valstybės ir savivaldybės institucijų

• Teisę gauti informaciją iš valstybės bei savivaldybės institucijų turi visi piliečiai, tačiau
  žurnalistai turi teisę reikalauti, kad informacija būtų pateikta operatyviau, t. y. ne vėliau
  kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomų duomenų
  – ne vėliau kaip per savaitę. Institucijos, atsisakiusios suteikti informaciją, jau kitą darbo
  dieną privalo raštu informuoti apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis.

Iš kitų juridinių asmenų

• Kitos įstaigos ir įmonės, taip pat politinės partijos, organizacijos, profesinės sąjungos, asociacijos
  ir kitos organizacijos teikia informaciją apie savo veiklą savo įstatų (nuostatų) nustatyta
  tvarka.
• Jeigu žurnalistui be teisinio pagrindo atsisakoma teikti informaciją arba trukdoma atlikti
  profesines pareigas, valstybės tarnautojams gali būti taikoma administracinė atsakomybė
  ir skiriama bauda nuo 20 eurų iki 140 eurų. Jei atsisakoma teikti pakartotinai – bauda nuo
  50 iki 300 eurų.

Teismo procesų metu

• Teismo posėdžių metu žurnalistai gali stebėti procesą, jį fiksuoti raštu, tačiau draudžiama
  naudoti diktofoną ar kitas įrašymo priemones.

Filmavimas, fotografavimas, audio įrašai

• Žurnalistai turi galimybę techninėmis priemonėmis fiksuoti teismo sprendimų paskelbimą.
  Leidžiama filmuoti, fotografuoti ar įrašyti tik sprendimą skelbiantį teisėją, bet ne kitus procese
  dalyvaujančius asmenis, jų atstovus, šių asmenų kalbėjimą, jų stalą, procesinius ar kitus
  dokumentus, daiktus.
• Norėdami filmuoti, įrašyti ar fotografuoti teismo sprendimo paskelbimą, žurnalistai teismui
  turi teikti raštišką prašymą. Apie tai, ar leidimas suteikiamas, žurnalistai turi būti informuojami
  likus vienai darbo dienai iki teismo sprendimo skelbimo.

PAVYZDYS. Televizija nori nufilmuoti, kaip teismas skelbia nuosprendį politinės korupcijos
byloje. Žiniasklaidos atstovai privalo raštu kreiptis į teismą dėl leidimo. Jeigu jis gaunamas –
operatorius gali filmuoti tik nuosprendį skelbiantį teisėją. Byloje dalyvaujančius asmenis galima
filmuoti iki teismo posėdžio arba teismo posėdžiui pasibaigus.

         Susipažinimas su išnagrinėtų bylų medžiaga ir teismo sprendimais

• Tai, kad byla nagrinėjama viešai, nereiškia, kad skleisdami informaciją žurnalistai gali
  ignoruoti proceso dalyvių teises: teisę į nekaltumo prezumpciją, į privataus gyvenimo neliečiamumą,
  teisę į atvaizdą ir pan.
• Žurnalistas turi pareigą vertinti teismo procesų metu gautos informacijos tinkamumą
  viešinti.

PAVYZDYS. Kol byla neišnagrinėta, žurnalistai negali skelbti, kad dėl nužudymo baudžiamojon
atsakomybėn patrauktas asmuo yra žudikas, net jeigu jis ir pripažįsta kaltę dėl įvykdyto
nusikaltimo – tokia teisė suteikiama tik tada, kai asmens kaltė yra įrodyta teismo. Kol žmogus
nenuteistas, jis yra įtariamasis (ikiteisminio tyrimo metu) arba kaltinamasis (kai ikiteisminis
tyrimas baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas).

• Visa išnagrinėtų civilinių ir vykdomųjų bylų medžiaga, išskyrus išnagrinėtų uždarame
  teismo posėdyje, yra vieša. Su ja susipažinti, daryti kopijas ar išrašus gali ir tose bylose nedalyvavę
  asmenys. Tai galima padaryti įsiteisėjus teismo procesą užbaigiančiam sprendimui,
  o jeigu byla nagrinėjama kasacine tvarka – ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus
  apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti,
  kai sprendimas įvykdytas.
• Neviešai gali būti nagrinėjamos bylos dėl tam tikrų svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, bylos,
  kuriose dėl nusikalstamų veikų kaltinami nepilnamečiai.
• Byloje dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva teismas gali nustatyti, kad bylos
  medžiaga ar jos dalis yra nevieša. Taip paprastai nusprendžiama, kai reikia apsaugoti žmogaus
  asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus
  sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės,
  tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

PAVYZDYS. Teisme išnagrinėta rezonansinė byla dėl prieš jauną merginą panaudotos prievartos,
kaltininkas jau nuteistas ir nuosprendis yra įsiteisėjęs. Teismas gali neleisti susipažinti
su visa bylos medžiaga, nes tai liečia ne tik privačių asmenų duomenis, bet ir susiję su seksualiniu
neliečiamumu.

• Teismo nutartis, kuria atmestas žurnalisto prašymas susipažinti su byla, gali būti skundžiama
  apeliacinės instancijos teismui, paduodant atskirąjį skundą.
• Net ir gavus leidimą susipažinti su byla, ne visa informacija gali būti skelbiama viešai, taip
  pat ne visa informacija gali būti skelbiama net ir išgirdus ją viešame teismo posėdyje.

PAVYZDYS. Teismo posėdyje dalyvavęs žurnalistas paskelbė, kad atsakovė neatvyko į posėdį
dėl to, kad yra paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Perskaičiusi šį straipsnį, moteris kreipėsi į
teismą ir iš laikraščio prisiteisė neturtinę žalą – informacija, susijusi su sveikatos duomenimis,
yra viešai neskelbtina.

         Žurnalistų akreditavimas

• Viešosios informacijos rengėjas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų,
  politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, taip pat prie kitų institucijų.
• Akredituotas žurnalistas gali laisvai įeiti į jį akreditavusią instituciją, stebėti posėdžius, pasitarimus
  ir kitus renginius, gauti stenogramas, protokolus ir kitus dokumentus.
• Žurnalisto akreditavimo tvarka turi būti nustatyta tarpusavio susitarimu tarp institucijos,
  kuri suteikia akreditaciją, ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo).

2. Informacijos šaltinio paslaptis

• Informacijos šaltinio paslaptis yra reikšmingas demokratinės valstybės principas, kuris
  padeda žurnalistams gauti visuomenei svarbios informacijos apie korupciją, valdžios piktnaudžiavimus
  ir kitas negeroves.
• Teisinės informacijos šaltinio apsaugos garantijos leidžia žiniasklaidai užtikrinti pažeidžiamo
  informacijos šaltinio anonimiškumą. Teisiniu požiūriu, informacijos šaltinio apsauga
  yra žurnalisto teisė, žurnalistinės etikos požiūriu – dažniausiai pareiga.
• Teisę neatskleisti informacijos šaltinio turi žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas,
  skleidėjas, viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjo dalyvis (akcininkas).

PAVYZDYS. Į redakciją kreipiasi nuo policijos pareigūno nukentėjęs žmogus, turintis informacijos
apie korupciją teisėsaugoje, ir ją sutinkantis paviešinti tik tokiu atveju, jeigu šiam bus garantuotas
anonimiškumas. Įvertinusi visuomenės interesą, redakcija (žurnalistas) gali išlaikyti
šaltinio paslaptį ir savo informatorių neatskleisti.

• Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad informacijos šaltinio apsauga negali būti absoliuti. Ypatingais atvejais teismas gali žiniasklaidą ar žurnalistus įpareigoti atskleisti informacijos
  šaltinį, o esant tam tikroms sąlygoms – sankcionuoti kratas ir poėmius.
• Kratos ar poėmio veiksmai negali būti vykdomi vien turint tikslą atskleisti informacijos
  šaltinį – žurnalisto teisė neatskleisti savo informacijos šaltinių apima ir žurnalistų apsaugą
  jiems taikant įvairias procesines prievartos priemones: poėmį, kratą, slaptą pokalbių pasiklausymą,
  sekimą ir kt.
• Prievartos veiksmai gali būti atliekami, tik jei tokia priemonė yra taikoma kaip demokratinėje
  visuomenėje būtinas ribojimas siekiant įstatyme numatytų tikslų – apsaugoti kitus
  įstatyme įtvirtintus gėrius ir nėra alternatyvių priemonių, arba tokios priemonės jau
  išnaudotos ir taikomos prievartos priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui.

PAVYZDYS. Naujienų agentūra paskelbė informaciją apie Valstybės saugumo departamento
perspėjimus Lietuvos valstybės vadovams, jog Rusija rengia informacines provokacijas.
Dėl valstybės paslapties atskleidimo prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, atliko kratas
informaciją paviešinusių žurnalistų darbo vietoje ir namuose, tačiau teismas konstatavo, kad
Baudžiamojo proceso įstatyme numatytas žurnalisto įpareigojimas atskleisti informacijos šaltinį,
o slaptas asmens sekimas, atsižvelgiant į jam įstatymu suteiktą statusą visuomenėje, yra
kraštutinės ir išimtinės priemonės, kurios turi būti taikomos tik tuo atveju, kai yra išnaudotos
visos kitos informacijos šaltinio atskleidimo galimybės.

• Įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį ir taikyti įstatymuose nustatytas prievartos priemones
  teismas gali, kai yra šios dvi būtinos sąlygos:
  1) atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų
  visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės
  teisės bei laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas;
  2) kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinio nėra galimybės arba jos jau yra
  išnaudotos.
• Krata ir poėmis siekiant atskleisti informacijos šaltinį gali būti atliekami viešosios informacijos
  rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų darbo, gyvenamosiose, pagalbinėse patalpose,
  transporto priemonėse.
• Kratos bei poėmiai atliekami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, dalyvaujant
  žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimo įgaliotam atstovui arba šios patalpos,
  transporto priemonės savininko ar naudotojo pasiūlytam kviestiniui.

PAVYZDYS. Pareigūnai į žurnalisto namus arba darbo vietą atvyksta daryti kratos. Ji negali
būti atlikta, kol jos stebėti nepakviestas ir neatvyksta žurnalisto darbdavys arba jo įgaliotas
asmuo, Žurnalistų sąjungos atstovas arba kitas žurnalisto pasiūlytas asmuo.         

• Kartais žiniasklaida atskleidžia savo informacijos šaltinius teismams nagrinėjant bylas dėl
  šmeižto. Neatskleidus informacijos šaltinio, teismas gali padaryti išvadą, kad tokio šaltinio
  iš viso nėra ir kad viešai paskleistos žinios yra pramanytos.
• Nagrinėjant civilines bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, paskleidus tikrovės
  neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, duomenų tikrumą turi
  įrodyti žiniasklaidos atstovų pusė. Kartais to padaryti neįmanoma, neatskleidus informacijos
  šaltinio.
• Visuomenės informavimo priemonė, atsisakiusi pagarsinti informacijos šaltinį, t. y. nurodyti
  duomenis pateikusį asmenį, privalo atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą turtinę
  ir neturtinę žalą. Visais kitais atvejais tokią žalą privalo atlyginti pats duomenis paskleidęs
  asmuo.
• Informacijos šaltinio paslaptis įpareigoja redakcijas užtikrinti korespondencijos laisvę –
  niekas neturi teisės atplėšti, susipažinti ar pagarsinti laiškų ir pranešimų, patekusių į redakcijas,
  turinio, klausytis pokalbių telefonu, išskyrus jų tiesioginį adresatą. Kitaip tariant,
  redakcijos turėtų laikyti paslaptyje piliečių jiems patikėtą ne platinimui skirtą informaciją,
  o ne ją skleisti savo publikacijose.

3. Autorių teisės ir redagavimo laisvė

Žurnalistų teisės į savo kūrinius

• Net jei žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais, įstatymai
  žurnalistui užtikrina tam tikrą autonomiškumą, t. y. jo darbdavys – viešosios informacijos
  rengėjas – turi su žurnalistu raštu susitarti dėl autorinio kūrinio panaudos sąlygų.
• Sąlygos gali būti numatomos kolektyvinėje sutartyje, sudarytoje žiniasklaidos priemonės
  su savo darbuotojais ar žurnalistams atstovaujančia organizacija (pavyzdžiui, profesine
  sąjunga). Jeigu tokio susitarimo nėra ar žurnalistas tokiame susitarime nedalyvauja, tai:
  1) Žurnalisto turtinės teisės į kūrinį penkeriems metams pereina darbdaviui.
  2) Žiniasklaidos priemonė privalo už panaudotą autorinį žurnalisto kūrinį teisingai
  atlyginti.
• Autorių asmeninės neturtinės teisės yra:
  1) teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą;
  2) teisė reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas (arba nebūtų nurodomas)
  autoriaus vardas arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas;
  3) teisė prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui,
  taip pat bet kokiam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją
  (teisė į kūrinio neliečiamybę)
• Šios teisės nėra perduodamos kitiems asmenims, kad ir koks būtų darbo santykių pobūdis
  ar kitos aplinkybės, ir priklauso tik autoriui, viešosios informacijos srityje – žurnalistui.

Kitų autorinių kūrinių naudojimas žiniasklaidoje

• Literatūros, mokslo, meno ir kitus kūrinius viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir
  žurnalistai naudoja vadovaudamiesi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu ir kitais
  įstatymais bei teisės aktais.
• Autorių teisių objektais nelaikomi įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius,
  todėl leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo
  ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus
  vardą, juos atgaminti žiniasklaidoje.
• Turint tikslą informuoti viešai skelbti jau išleistus ar viešai paskelbtus straipsnius aktualiomis
  ekonomikos, politikos ar religijos temomis galima be autoriaus leidimo ir autorinio
  atlyginimo, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra to uždraudę. Taip
  skelbiant, jei įmanoma, būtina nurodyti šaltinį ir autoriaus vardą. Taip pat galima skelbti
  analogiško pobūdžio transliuojamus kūrinius.
• Citata yra trumpa ištrauka iš kito kūrinio. Ji skirta paties autoriaus teiginiams įrodyti, padaryti
  juos labiau suprantamus arba teikti nuorodą į kito autoriaus požiūrį ar mintis. Citatas
  leidžiama skelbti be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo
  ir be autorinio atlyginimo, bet tik nurodžius autorių ir šaltinį. Tai taikoma tiek originalo
  kalba naudojamoms citatoms, tiek citatoms, išverstoms į kitą kalbą. Citavimas turi būti sąžiningas
  ir neviršyti citavimo tikslui reikalingo masto.

PAVYZDYS. Tarp žiniasklaidos priemonių buvo kilę ginčų dėl straipsnių citavimo kitose visuomenės
informavimo priemonėse. Teismas yra išaiškinęs, kad interneto naujienų portaluose
skelbiamos publikacijos gali būti laikomos kūriniais autorių teisių prasme, o ne tik įprastiniais
pranešimais apie įvykius, todėl jų panaudojimui keliami tokie patys reikalavimai kaip atgaminant
bet kurį kitą kūrinį, pavyzdžiui, gali būti cituojama tik nedidelė pirmojo teksto dalis, taip
pat turi būti pateikiamos nuorodos į kūrinio autorystę. 

Redagavimo laisvė

• Žurnalisto redagavimo laisvė apima draudimą daryti įtaką žurnalistui, verčiant jį tendencingai
  pateikti informaciją. Niekas negali nurodinėti žurnalistui, ką ir kaip jam rašyti.
• Žurnalistas turi teisę atsisakyti atlikti viešosios informacijos rengėjo, savininko ar jų
  paskirto atsakingo asmens užduotį, jeigu ji verčia žurnalistą pažeisti įstatymus, etikos
  standartus ar vidinius žurnalisto įsitikinimus.

PAVYZDYS. Redaktorius žurnalistui duoda užduotį parengti reportažą apie miesto centre
vykstantį piketą. Žurnalistas parengia reportažą, perduoda medžiagą redaktoriui, kuris jo
straipsnyje įrašo tikrovės neatitinkančius ar kito asmens garbę ir orumą žeminančius teiginius.
Žurnalistas gali nesutikti pasirašyti vardu ir pavarde po savo paruoštu reportažu.

• Viešosios informacijos rengėjas privalo patvirtinti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) etikos
  kodeksą. Bent viename iš šių viešosios informacijos rengėjo parengtų dokumentų turi būti
  nustatyta žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių varžymo.

4. Žurnalistų pareigos

Pareiga skleisti teisingą, tikslią ir nešališką informaciją

• Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja žiniasklaidą ir žurnalistus atidžiai tikrinti
  informaciją. Be to, jiems formuluojamas lūkestis vadovautis humanizmo, lygybės, pakantos,
  pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių
  įvairovę bei laikytis profesinės etikos normų.
• Kaip pareigų laikomasi prižiūri viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo
  ir savitvarkos institucijos (Žurnalistų etikos inspektorius, Lietuvos radijo ir televizijos
  komisija ir Visuomenės informavimo etikos komisija).
• Žurnalistų pareigos daugiau yra ne tik teisinio, bet ir moralinio bei etinio pobūdžio. Šiuo
  metu Lietuvos įstatymuose išskirtinės žurnalistų teisinės atsakomybės nėra nustatyta – kitaip
  tariant, žurnalistas už teisės pažeidimus visuomenės informavimo srityje atsako kaip
  ir kiekvienas Lietuvos pilietis.

PAVYZDYS. Žinomas tinklaraštininkas socialiniame tinkle „Facebook“ parašė įžeidžiantį ir
kito asmens garbę žeminantį komentarą, dėl kurio buvo nuteistas dėl įžeidimo. Teismas nusprendė,
kad komentaro autoriaus išsakyti žodžiai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio
taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, jais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus
orumas. Tačiau nuo 2015 m. Lietuvoje įžeidimas yra dekriminalizuotas, taigi tinklaraštininkas
įvykus panašiam atvejui kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis atsakytų bendra tvarka -,
t. y. administracine tvarka pagal Administracinių nusižengimų kodekso 507 str., jeigu įžeistas
valstybės pareigūnas (bauda nuo 50 iki 300 eurų), arba civiline tvarka.

• Civilinių ginčų dėl viešai paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų atvejais taikoma neatitikimo
  tikrovei prezumpcija – kitaip tariant, žurnalistams tenka įrodyti, kad paskleista
  informacija atitinka tikrovę.
• Įgyvendinant nuomonių įvairovės principą, visuomenės informavimo priemonėse būtina
  pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.
• Vienas iš sunkiausiai Lietuvos žurnalistikoje įgyvendinamų principų yra žurnalistų nepriklausomumo
  principas. Labai dažnai subjektyvus požiūris, išankstinis nusistatymas, ambicijomis
  ar interesais paremta viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informavimo
  politika tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo žurnalistams būti nešališkiems.

Pareiga išklausyti kritikuojamą asmenį

• Kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų,
  taip pat pareigūnų veiklą ir yra draudžiama persekioti už kritiką.
• Kritikuojamam asmeniui visada turi būti užtikrinta teisė pasisakyti ir paaiškinti viešai pateikiamą
  informaciją apie jį ir jo veiklą.

PAVYZDYS. Laikraštyje paskelbta informacija, kad buvęs politikas konfliktuoja su kaimynais
dėl aptvertos tvoros, tačiau jo nuomonės šiuo klausimu nebuvo paklausta. Visuomenės informavimo
etikos komisija įvertino, kad žurnalistas pažeidė etikos kodeksą, nes kritikuojamam
asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako
pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti skelbiamoje publikacijoje visuomenei.
Šį sprendimą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjęs, kad
žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui tenka pareiga kritikuojamam asmeniui sudaryti
galimybę pasinaudoti atsakymo teise, o straipsnį rengę žurnalistai net nesikreipė į kritikuojamą
asmenį ir nesuteikė jam teisės paaiškinti dėl publikacijoje pateikiamos informacijos apie
konfliktus su kaimynais.

Pareiga paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją

• Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę
  (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti,
  turi teisę surašyti paneigimą, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės
  informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Žiniasklaida, geranoriškai paskelbusi
  paneigimą, dažniausiai yra atleidžiama nuo žalos atlyginimo.
• Reikalavime paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti nurodyta, koks turi būti
  paneigimo turinys.
• Paneigimas turi būti paskelbtas per dvi savaites nemokamai. Jis turi būti tokios pat apimties
  ir paskelbtas ta pačia forma, kokia buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemonę
  tikrovės neatitinkanti informacija.
• Teismui konstatavus, kad žiniasklaidos priemonė pakenkė juridinio asmens dalykinei reputacijai
  arba pažemino žmogaus garbę ir orumą paskleisdama tikrovės neatitinkančią,
  netikslią ar šališką informaciją, žiniasklaida privalo tokią informaciją paneigti tokiu pačiu
  būdu kaip buvo paskleista pirminė informacija.

PAVYZDYS. Nacionalinio dienraščio pirmajame puslapyje kaip realus faktas buvo pateikiami
tikrovės neatitinkantys teiginiai apie neva vykusius banko darbuotojo pokalbius su trečiaisiais
asmenimis, galimai dalyvavusiais finansų rinkos dalyvio reketavimo schemoje. Net
buvo pateikiamos tariamų pokalbių išklotinės, nors nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad tokių
pokalbių įrašų žurnalistai neturi. Teismui konstatavus, kad paskelbti teiginiai neatitinka tikrovės,
o dienraštis klaidina skaitytojus, pažeidžia garbę ir orumą, redakcija paskelbė paneigimą
toje pačioje dienraščio vietoje, kurioje buvo publikuotas straipsnis, t. y. laikraščio pirmajame
puslapyje, vedamajame straipsnyje.

Pareiga paisyti žurnalistikos etikos

• Pagrindinė žurnalistikos etikos nuostata ta, kad teisė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena
  iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, bet ją įgyvendinant privalu užtikrinti
  visas kitas žmogaus teises ir laisves.
• Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi laikyti informacijos nei savo nuosavybe,
  nei preke.
• Informacijos laisvė nesuderinama su viešosios informacijos pirkimu už pinigus ar kitokį
  atlygį, o informacijos vartotojas turi būti aiškiai informuojamas apie tai, kad skelbiama
  reklama.
• Žurnalistai privalo skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, jiems yra draudžiama
  skleisti nuomones, kurios pažeistų teisę ir etiką.
• Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos.
• Žurnalistai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai
  neiškreipiant faktų ar duomenų.
• Gerbdami nuomonių įvairovę žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi
  pateikti ne mažiau kaip dviejų skirtingų, tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomones, jei informacija
  yra prieštaringa, neaiški arba susijusi su konfliktiniais klausimais.
• Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais.
• Žurnalistikos etika taip pat įtvirtina ir žurnalisto redagavimo laisvę, t. y. tai, kad žurnalistai,
  viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai galutinio savo kūrinio varianto neprivalo
  derinti su informaciją suteikusiu asmeniu. Kita vertus, ši etikos norma yra suformuluota
  kaip diskrecija, taigi žurnalistas savo nuožiūra gali spręsti, ar reikia galutinį tekstą derinti
  su interviu davusiu asmeniu.
• Jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistai, viešosios informacijos
  rengėjai ir skleidėjai neturi teisės jo atskleisti ir tokiu atveju prisiima teisinę bei
  moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos patikimumo.
• Paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonė pateikė netikslią arba klaidingą informaciją,
  būtina nedelsiant, be komentarų patikslinti netikslius ar paneigti klaidingus faktus
  tos pačios visuomenės informavimo priemonės adekvačioje vietoje, o ištaisius klaidas internete
  privalu nurodyti, kad kūrinio turinys buvo pakeistas ar papildytas.
• Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, informuodami apie privatų
  asmenį, pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o informuodami apie viešąjį
  asmenį – visuomenės interesui.
• Žurnalistikos etika įtvirtina teisę atsakyti, kuri reiškia, kad neigiamai kritikuojamam asmeniui
  visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti ar paneigti informaciją. Jeigu
  tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti
  tame pačiame kūrinyje.
• Visuomenės informavimo etikos kodeksas taip pat draudžia skelbti įtariamojo padarius
  nusikalstamą veiką asmens duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti jo tapatybę.
• Jeigu dėl visuomenės interesų būtina paskelbti įtariamojo padarius nusikaltimą, kaltinamojo,
  teisiamojo pavardę, o vėliau jo nusikaltimo faktas neįrodomas, žurnalistai, viešosios
  informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo nedelsdami informuoti visuomenę apie tai, kad
  tas asmuo nekaltas.

PAVYZDYS. Pareigūnai sulaikė įtariamąjį dėl rezonansinio nusikaltimo, žurnalistai apie tai
paskelbia, nurodydami ir įtariamojo vardą ir pavardę. Vėliau teismas įtariamąjį išteisina, nesant
nusikalstamos veikos sudėties ar neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Žiniasklaidos
priemonė privalo pranešti, jog priimtas išteisinamasis nuosprendis, taip pat, esant
galimybei (jei informacija buvo paskelta interneto portale) atnaujinti archyve esantį straipsnį,
nurodant, kad įtarimai nepasitvirtino.

5. Civilinė teisė

• Kilus teisminiams ginčams visuomenės informavimo srityje, dažniausiai jie sprendžiami
  civilinės teisės priemonėmis. Paprastai ginčai kyla dėl saviraiškos laisvės ir kitų asmens
  teisių (teisės į pagarbą žmogaus garbei bei orumui (dalykinei reputacijai), teisės į atvaizdą,
  teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt.) Jie sprendžiami vadovaujantis pusiausvyros
  tarp šių teisių principu neteisminiais arba teisminiais būdais.
• Konstitucija ir Civilinis kodeksas numato, kad sprendžiant saviraiškos laisvės ir kitų pamatinių
  žmogaus teisių koliziją, gali būti ribojama informacijos laisvė. Teisinius informacijos
  laisvės ribojimus būtina skirti nuo cenzūros.
• Konstitucinis terminas „cenzūra“ reiškia procedūrą, kurios laikantis visos planuojamos publikacijos
  ir kiti visuomenės informavimo produktai turi būti pateikiami valstybės institucijai,
  tikrinančiai jų turinį ir leidžiančiai (ar neleidžiančiai) juos skelbti. Konstitucijos 44
  straipsnyje įtvirtintas cenzūros draudimas.
• Konstitucijos 25 straipsnyje įvardijamos trys grupės teisėtų saviraiškos laisvės ribojimų:
  1) būtini apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei;
  2) būtini ginti konstitucinei santvarkai;
  3) laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais
  veiksmais, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos
  kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
• Galimybė riboti saviraiškos laisvę atsiranda tik kartu esant trims sąlygoms (vadinamas
  „trijų pakopų testas“):
  1) jeigu toks ribojimas yra teisėtas, t. y. numatytas įstatymo;
  2) jeigu tokiu įstatyme numatytu ribojimu yra siekiama apsaugoti vieną ar kelis šio straipsnio
  2 dalyje numatytas vertybes;
  3) jeigu toks apribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje.

Privataus gyvenimo neliečiamumas

• Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima skelbti be jo sutikimo trimis atvejais:
  1) kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus;
  2) kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą;
  3) kai informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias viešojo asmens privataus
  gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Tačiau šių taisyklių negalima taikyti
  pažodžiui, ignoruojant bendrąsias teisės į privataus gyvenimo apsaugą normas.
• Teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimai civilinėse bylose yra pripažįstami,
  jei nustatoma penkių juridinių faktų visuma:
  1) informacijos paskleidimo faktas;
  2) paskleista informacija būtent apie ieškovą;
  3) paskleista informacija apie žmogaus privatų gyvenimą;
  4) informacija paskleista be asmens sutikimo;
  5) informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso.

Teisės į viešojo asmens privataus gyvenimo neliečiamumą problema

• Lietuvos įstatymai ne visiškai aiškiai apibrėžia viešojo asmens sąvoką. Viešiesiems asmenims
  yra priskiriami ne tik valstybės politikai, bet ir visuomeninėje ar politinėje veikloje
  dalyvaujantys asmenys, taip pat tie, kurių nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.
  Visgi kokia ir kokio intensyvumo turi būti asmens visuomeninė veikla, kokios turi
  būti viešojo asmens pareigos ar padėtis visuomenėje – įstatymuose neįvardijama. Pagal
  minėtąsias įstatymo nuostatas galima atskleisti beveik bet kurio visuomeninėje ar politinėje
  veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą.
• Nors žiniasklaidos pareiga yra nagrinėti visuomenės intereso temas bei informuoti apie
  viešuosius asmenis, įskaitant ir jų privatų gyvenimą, viešasis asmuo taip pat turi teisę į privataus
  gyvenimo neliečiamumą.
• Rasti balansą tarp poreikio informuoti visuomenę ir neperžengti privatumo ribų gali būti
  sudėtinga: Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad nustatydami viešojo asmens
  privataus gyvenimo apsaugos ribas teismai turėtų atsižvelgti į visuomeninio ir politinio
  gyvenimo situaciją, asmenų įtaką visuomenei ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
  Todėl redakcijose priimant sprendimus dėl viešojo asmens privataus gyvenimo nušvietimo,
  svarbios dvi aplinkybės:

Pirma, diskusijos tema.
Tuo atveju, kai įsibrovimas į asmens privatų gyvenimą yra susijęs su vieša diskusija visuomenei
svarbiu klausimu, saviraiškos laisvės ribojimai bus minimalūs.

PAVYZDYS. Kai spaudoje diskutuojama dėl visai visuomenei svarbių įstatymų priėmimo, pateisinamas
visuomenės interesas įsibrauti į vieno ar kito Seimo nario privataus gyvenimo neliečiamumą
tikintis, kad atskleistos aplinkybės paaiškins įstatymų priėmimo siekius ir motyvus.

Antra, tai asmens, kuris įsikiša į kito privatumą, ir to asmens, į kurio privatumą įsikišama, statusas.

PAVYZDYS. Seimo narys kreipėsi į teismą dėl televizijos laidoje paskelbtos informacijos apie
nesantuokinius politiko vaikus pripažinimo pažeidžiančia asmens teisę į privataus gyvenimo
slaptumą. Bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad pramoginėje laidoje informacija apie galimai
nesantuokinius vaikus buvo pateikiama humoristine forma, todėl susidaro įspūdis, kad ši
informacija nėra pakankamai patikima, o žinių paskleidimo būdas rodo, jog informacija buvo
siekiama ne sukelti viešąją diskusiją ir išanalizuoti klausimus, susijusius su galimais viešųjų ir
privačių interesų konfliktais, o pateikti neįprastą pikantišką informaciją apie asmens privatų
gyvenimą. Įvertinęs informacijos turinį bei jos pateikimo kontekstą, teismas padarė išvadą,
kad esant visuomeniškai svarbioms aplinkybėms informacijos apie viešojo asmens turimus nesantuokinius
vaikus pateikimas gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu žinoti
apie renkamo politiko asmenines savybes, tačiau nagrinėjamoje byloje informacija buvo
teikiama ne visuomeninės diskusijos skatinimui, galimų pažeidimų nustatymui, o išimtinai
smalsumui patenkinti ir pasišaipyti iš ieškovo, nes informacijos apie galimai turimus nesantuokinius
vaikus kontekstas yra akivaizdžiai pašaipus ir žeminantis.

• Civilinėje teisėje nustatyta, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą atsižvelgiant į
  asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje galima skleisti, jei tai atitinka teisėtą ir pagrįstą
  visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.
  1) Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją
  apie viešojo asmens privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų
  teises ir laisves nuo neigiamų padarinių.
  2) Pagrįstumas kyla iš paskleistos informacijos vertinimo ir nustatomas vadovaujantis
  protingumo kriterijumi. Pagal šį kriterijų, teismai smalsumą pripažįsta nepakankamu
  pagrindu viešinti net ir viešojo asmens privatų gyvenimą. Privačių faktų paviešinimas
  gali būti laikomas pagrįstu, jei būtų akivaizdus siekis informuoti visuomenę apie
  jai aktualius dalykus ir būtų nustatytas primygtinis socialinis poreikis tokią informaciją
  žinoti.
• Kilus ginčui po to, kai žiniasklaida paskleidžia informaciją apie aktyviai dalyvaujančio politikoje
  arba šiaip žinomo visuomenėje asmens privatų gyvenimą be sutikimo, žiniasklaida
  teisme turi įrodyti ne tik to asmens viešumą (1), bet ir tai, kad paskleistoji informacija gali
  daryti įtaką (būti svarbi) visuomenei (2). Šiuo atveju nagrinėjant bylas visuomenės interesas
  turi būti įvertintas kaip ne menamas, bet realus.

PAVYZDYS. Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad dienraštyje išspausdintoje publikacijoje
su bendrąja rubrika „Juos vadina gėjais“ stambiu šriftu buvo parašytas jo vardas ir pavardė
bei pateikta didelio formato jo nuotrauka. Ieškovas teigė, kad straipsnyje buvo pateikta
informacija apie jo privatų gyvenimą ir prašė priteisti iš atsakovo neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo neturtinę žalą už informacijos apie ieškovo
privatų gyvenimą ir nuotraukos paskelbimą be jo sutikimo, nes informacija apie ieškovo seksualinę
orientaciją ir asmeninės nuotraukos patenka į privataus gyvenimo sampratą. Atsakovas
savo ruožtu įrodinėjo, kad ieškovas yra viešasis asmuo, nes jis žinomas visuomenėje, filmuose
ir spektakliuose vaidinęs aktorius, vedęs televizijos laidas, režisavęs masinius renginius,
todėl visuomenė turinti teisę žinoti apie jo privatų gyvenimą, bet teisėjų kolegija konstatavo:
„Tam, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančius asmenis būtų galima pripažinti
viešaisiais asmenimis, būtina pateikti faktus, jog tas jų dalyvavimas daro įtaką politiniam ir visuomeniniam
gyvenimui. Paskleidęs be sutikimo informaciją apie tokio asmens privatų gyvenimą
informacijos skleidėjas turi įrodyti ne tik to asmens viešumą (1), bet ir tai, kad paskleistoji
informacija gali daryti įtaką visuomenei (2). Kolegija priėjo prie išvados, kad paskleista informacija
apie ieškovo privatų gyvenimą pagrįstai nepripažinta visuomenės interesu, nes atsakovas
neįrodė, kad nepaskelbus informacijos apie ieškovo seksualinę orientaciją kiltų grėsmė
kitų asmenų teisėms ir laisvėms.

• Viešojo asmens kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens.
• Kuo asmuo yra įtakingesnis ir užima aukštesnę padėtį valstybėje ir visuomenėje, tuo jo kritikos
  ribos yra platesnės.
• Už nuomonę, pareikštą apie viešąjį asmenį, atsakomybė gali būti taikoma tik tada, jei teise
  reikšti nuomonę buvo piktnaudžiaujama. Nustatant piktnaudžiavimo faktą, atsižvelgiama
  į nuomonę skleidusiojo asmens tikslus, nuomonės reiškimo būdą ir kitas aplinkybes.
• Kai apie viešąjį asmenį paskleidžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkantys, jo garbę ir orumą
  žeminantys duomenys, yra taikoma civilinė atsakomybė, t. y. turtinės ir neturtinės žalos
  atlyginimas bei kiti asmens teisių gynimo būdai (pripažinimas, kad paskleisti tikrovės
  neatitinkantys ir asmens garbę bei orumą žeminantys duomenys, įpareigojimas tokius
  duomenis paneigti ir pan.).

PAVYZDYS. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo ir neturtinės
žalos atlyginimo. Ji nurodė, kad dienraštyje buvo išspausdinta keletas straipsnių su jos
nuotrauka ir paskelbta teiginių apie jos privatų gyvenimą; nepilnamečio sūnaus vardas ir pavardė,
faktas, kad sūnaus išlaikymui teismas priteisė alimentus iš jo tėvo, taip pat žinios apie
tai, kaip buvo nustatyta vaiko pavardė. Teismas ieškovės ieškinį patenkino ir nustatė, kad nors
ieškovė yra viešasis asmuo (aukštas pareigas einanti pareigūnė), bet „pareiškime nurodyti teiginiai,
kurių paskleidimą ji prašo pripažinti teisės į privatų gyvenimą pažeidimu, yra susiję su
santykiais šeimoje ir išlaikymo vaikui klausimo sprendimu, todėl neabejotinai priskirtini privataus
gyvenimo kategorijai “. Teismas konstatavo, kad dienraštis pažeidė ieškovės teisę į privataus
gyvenimo neliečiamumą, ir priteisė jai neturtinės žalos atlyginimo bei teismo išlaidas. Šis
sprendimas buvo viešosios informacijos skleidėjo skundžiamas apeliacine ir kasacine tvarka,
bet Lietuvos Aukščiausiais Teismas jį paliko nepakeistą.

Teisė į atvaizdą

• Žurnalistai, norėdami fotografuoti ar filmuoti, taip pat atgaminti, demonstruoti, spausdinti,
  parduoti ar kitaip paskleisti vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuotas asmuo (visą ar dalį
  nuotraukos/filmuotų kadrų), privalo gauti to asmens sutikimą.
• Draudžiama skelbti nepilnamečių asmenų nuotraukas ar filmuotą medžiagą, neturint jų
  tėvų sutikimo.
• Mirusio asmens atvaizdas gali būti naudojamas tik gavus artimųjų – sutuoktinio, vaikų ar
  tėvų – sutikimą.

PAVYZDYS. Dienraštyje pasirodė publikacija, kurioje pasakota apie globėjų kovą dėl vaikų. Jų
tėvai mirė apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis. Straipsnis buvo iliustruotas mirusios poros
nuotrauka. Ją žiniasklaidai pateikė mirusios moters tėvai. Ieškovai prašė pripažinti, kad publikuodama
šią nuotrauką, žiniasklaida pažeidė jų velionio sūnaus ir jų šeimos teisę į privatų
gyvenimą. Bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad mirusio asmens
nuotrauką, padarytą jam esant gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo sutuoktinio,
tėvų ar vaikų sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Tuo
atveju, kai nuotraukoje pavaizduoti du asmenys, tokiai nuotraukai publikuoti reikia abiejų asmenų,
o kai šie yra mirę, – abiejų jų artimųjų sutikimo. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė,
kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados, jog ginčo nuotraukos
publikavimas pateisinamas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu. Nurodyta nuotrauka buvo
tiesiog straipsnio iliustracija, o prioritetas turi būti suteiktas teisei į privatų gyvenimą, be kita
ko, teisei į atvaizdą, o ne laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti.

• Vis dėlto, teisė į atvaizdą nėra absoliuti. Žiniasklaidoje kasdien publikuojama dešimtys nuotraukų
  ar kitokių vaizdų ir suprantama, kad ne visais atvejais yra galimybė gauti sutikimus.
• Numatyti trys atvejai, kuomet nereikia asmens sutikimo atgaminti, parduoti, demonstruoti,
  spausdinti jo atvaizdą, taip pat jį fotografuoti:
  1) jeigu asmens veiksmai susiję su asmens visuomenine veikla arba jo tarnybine padėtimi;
  2) jeigu asmens veiksmai atliekami teisėsaugos institucijų reikalavimu;
  3) jeigu fotografuojama viešose vietose.
• Kalbant apie teisę į atvaizdą, svarbus privačios teritorijos ir viešosios vietos sąvokų supratimas.
  Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra sukūręs nuošalios vietos koncepciją, pagal kurią
  tam tikrose iš esmės viešose vietose (erdvėse) esantis žmogus dėl specifinės tų vietų paskirties
  taip pat gali tikėtis privatumo, nors tos erdvės yra prieinamos kitiems asmenims ir
  tam konkrečiam asmeniui nuotraukoje ar filmuotoje medžiagoje nepriklauso.

PAVYZDYS. Teismas nusprendė, kad formaliai neįteisintas nudistų paplūdimys laikytinas vieta,
kuriai pripažintinas nuošalios, neviešos vietos statusas. Šioje byloje teismas padarė išvadą:
„atsakovas, nufotografuodamas ieškovus neoficialiai veikiančiame nudistų paplūdimyje, nedėvinčius
maudymosi kostiumų, ir be jų sutikimo išspausdindamas ginčo nuotraukas savo leidžiamame
dienraštyje, be kita ko, komerciniais interesais ir skaitytojų smalsumo patenkinimo
tikslais pasitelkdamas etiškumo reikalavimų neatitinkantį informacijos apie ieškovų privatų
gyvenimą paviešinimo būdą ir pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą ir kartu teisę į privataus gyvenimo
neliečiamumą“.

Slaptas įrašinėjimas ir dronų naudojimas

• Slapta sekti asmenis, naudojant įvairius sekimo įrengimus, įskaitant dronus, Lietuvoje yra
  draudžiama. Tokius veiksmus galima atlikti tik turint teismo leidimą. Lietuvos aukščiausiasis
  teismas yra nagrinėjęs bylą, kurioje buvo nustatyta, kad žurnalistų vykdytas slaptas
  žinomo asmens stebėjimas yra teisės pažeidimas.
• Norintiems naudoti dronus žurnalistams reikalingas atskiras leidimas, jeigu droną norima
  skraidinti virš tankiai gyvenamų teritorijų ir arčiau kaip 50 m nuo pašalinių žmonių ir
  objektų, oro uostų ir kitų strateginių objektų. Be to, toks leidimas yra reikalingas visiems
  skrydžiams virš 120 metrų nevaldomoje oro erdvėje.
• Dronais fiksuojant privačius asmenis būtinas gauti jų leidimas nuotraukas viešinti.
• Nebus teisės pažeidimo, jeigu viešo renginio metu naudojami dronai informacijai fiksuoti.

Garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimai

• Asmens garbės ir orumo pažeidimai nustatomi, jeigu įrodoma keturių juridinių faktų visuma:
  1) duomenų paskleidimo faktas;
  2) faktas, kad paskleistieji duomenys yra apie ieškovą;
  3) faktas, kad paskleistieji duomenys žemina garbę ir orumą;
  4) faktas, kad paskleistieji duomenys neatitinka tikrovės.
• Kilus ginčui dėl viešai paskleistos informacijos teisingumo, preziumuojama visuomenės
  informavimo priemonių kaltė, t. y. laikoma, kad žiniasklaida paskleidė asmens garbę ir orumą
  (dalykinę reputaciją) žeminančius duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
• Žiniasklaidos darbuotojams teismo posėdžio metu tenka įrodyti, kad jie savo profesinę
  žurnalistų pareigą atliko profesionaliai, sąžiningai, laikydamiesi žurnalistikos etikos ir visuomenės
  informavimo principų.
• Civilinėse bylose dėl garbės ir orumo gynimo svarbiausias klausimas yra atskirti žinią
  nuo nuomonės. Kai nuomonė reiškiama neturint faktinio pagrindo arba turint tikslą pažeminti
  žmogų ar pakenkti juridiniam asmeniui – laikoma, kad žurnalistai piktnaudžiauja
  saviraiškos laisve, o nuo tokio piktnaudžiavimo nukentėjęs asmuo gali reikalauti civilinės
  atsakomybės.

PAVYZDYS. Laikraštis paskelbė publikaciją, kurioje nurodė konkrečią teisėsaugos instituciją,
kurią pavadino „nusikalstama organizacija, dengiančia organizuotą nusikalstamumą”. Žurnalistų
etikos inspektoriaus tarnyba paskelbė, kad redakcija nepateikė objektyvių duomenų,
kurie įrodytų paskelbtos informacijos teisingumą ir pagrįstumą, o teisėsaugos apkaltinimas
esant nusikalstama organizacija ir dengiant organizuotą nusikalstamumą negali būti vertinamas
kaip objektyvi kritika, todėl buvo konstatuota, kad paskelbta žinia pažeidė ir peržengė teisės
skleisti informaciją ribas, laikraščio veiksmai įvertinti kaip piktnaudžiavimas saviraiškos
laisve.

Civilinė atsakomybė (turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas)

• Yra trys atvejai, kai visuomenės informavimo priemonė privalo atlyginti tiek turtinę, tiek
  ir neturtinę žalą, padarytą paskleidus tikrovės neatitinkančius ir asmens garbę bei orumą
  (dalykinę reputaciją ) žeminančius duomenis:
  1) kai paskelbti duomenys žinant apie jų melagingumą, t. y., kai visuomenės informavimo
  priemonė žinojo ar turėjo žinoti, kad duomenys neatitinka tikrovės;
  2) kai tokius duomenis paskleidė visuomenės informavimo priemonės darbuotojai;
  3) kai visuomenės informavimo priemonė paskleidė duomenis anonimiškai ir atsisako
  nurodyti juos suteikusį asmenį – informacijos šaltinį. Visais kitais atvejais žalą atlygina
  ją paskleidęs asmuo.
• Analogiškai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas, kai yra be teisėto ir pagrįsto visuomenės
  intereso paviešinami privataus gyvenimo faktai.
• Galimai padarytos žalos dydį kiekvienu atskiru atveju nustato teismas, nagrinėjantis bylą
  dėl tikrovės neatitinkančios ar garbę ir orumą žeminančios informacijos paviešinimo. Vis
  dėlto, prieš priimdami sprendimus, teismai rekomenduoja kilusius ginčus baigti taikiai.

Atleidimas nuo civilinės atsakomybės

• Jei teismas nustato, kad žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė paskleidė tikrovės neatitinkančią
  informaciją, bet redakcija gali įrodyti, kad siekdama patenkinti visuomenės poreikį
  žinoti veikė sąžiningai (tikrino žinias ir rėmėsi kiek galima daugiau nepriklausomų šaltinių),
  žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė paprastai yra atleidžiami nuo civilinės atsakomybės.
  Tokią galimybę įstatymų leidėjas numatė atsižvelgdamas į žiniasklaidos darbo
  specifiką – jos siekį kuo skubiau paskelbti visuomenei aktualią informaciją, kai delsimas
  pražūtingas informacijos aktualumui ir visuomenės interesams.
• Asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis, yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės,
  jeigu yra trys būtinos sąlygos:
  1) tokie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį ir jo veiklą;
  2) tokius duomenis paskelbęs asmuo įrodo, kad veikė sąžiningai;
  3) tokius duomenis paskelbęs asmuo siekė supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir
  jo veikla.
• Atleidimas nuo civilinės atsakomybės galimas, kai nagrinėjama asmens garbės ir orumo
  arba juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo byla ir tik kai reikalaujama priteisti
  turtinę ar neturtinę žalą.
• Kai ginčas kilęs dėl teisės į privataus gyvenimo ar teisės į atvaizdą neliečiamumo, įstatymas
  nenumato atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
• Teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi galimybę atleisti informaciją paskleidusį asmenį
  nuo civilinės atsakomybės (turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo), bet tai nereiškia, kad
  asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis, yra atleidžiamas nuo tokių duomenų
  paneigimo ar kad viešasis asmuo, apie kurį tokie tikrovės neatitinkantys duomenys
  buvo paskleisti, negali reikalauti ištaisyti klaidas, reikalauti pašalinti tikrovės neatitinkančius
  teiginius iš interneto erdvės ir pan.

PAVYZDYS. Televizijoje parodytame reportaže paskleista žurnalisto šaltinio liudijimu paremta
informacija apie tariamą viešojo asmens smurtavimą ir seksualinį priekabiavimą. Byloje
nustatyta, jog tai, kad žurnalisto šaltinis kreipėsi į valstybės institucijas dėl viešojo asmens
smurtavimo ir seksualinio priekabiavimo, nėra pakankama teigti, jog šaltinis yra sąžiningas
kalbėdamas apie savo patirtą smurtą ir priekabiavimą. Šioje byloje, nesant kitų pagrįstų įrodymų,
nustatyta, kad laidos vedėja piktnaudžiavo savo teise viešai skleisti informaciją ir peržengė
ieškovo, kaip viešojo asmens, kritikos ribas.

6. Asmens duomenų apsauga

• Nuo 2018 m. gegužės 25 d. Europos Sąjungoje taip pat ir Lietuvoje įsigaliojęs Bendrasis
  duomenų apsaugos reglamentas (toliau – Reglamentas) įpareigoja Europos Sąjungos nares
  suderinti teisę į asmens duomenų apsaugą su teise į saviraiškos ir informacijos laisvę, įskaitant
  duomenų tvarkymą žurnalistikos tikslais.
• Kaip yra laikomasi Reglamento visuomenės informavimo srityje, stebi Žurnalistų etikos
  inspektorius.
• Jau per pirmuosius Reglamento įgyvendinimo mėnesius, Lietuvos žurnalistai pradėjo susidurti
  su įvairiais teisės į informaciją ribojimais.

PAVYZDYS. Nuo 2018 m. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nutarė nebeskelbti archyvinių
privačių interesų deklaracijų duomenų, o tai neigiamai veikia pastangas stiprinti viešojo
sektoriaus skaidrumą ir korupcijos prevenciją, taip pat riboja žodžio laisvę ir visuomenės teisę
būti informuotai. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB 29 straipsnio
darbo grupė yra paskelbusi, kad visuomenės interesas nėra tapatus viešajam interesui, todėl
viešai skelbiamų asmens duomenų apimtis gali skirtis nuo tos, kuri yra pateikiama kompetentingoms
institucijoms. Pagal Vyriausiojo archyvaro patvirtintą tvarką nebeaktualūs privačių
interesų deklaracijų duomenys gali būti saugomi trejus metus po pakeitimo, be to, valstybinei
tarnybai pasibaigus, asmuo turi teisę prašyti nutraukti jo deklaracijos viešą skelbimą.
Valstybinė asmens duomenų inspekcija mano, kad pagal esamą viešųjų ir privačių interesų
deklaravimo teisinį reglamentavimą asmens duomenų paskelbimas viešai kelia didelę grėsmę
asmens privatumui, todėl visais atvejais turi būti įvertinama, ar ši priemonė proporcinga
siekiamiems tikslams, atsižvelgiant į poveikį ne tik asmeniui, kurio duomenys skelbiami, bet ir
kitiems asmenims, taip pat į tai, kad vieną kartą paskelbus asmens duomenis viešai, prarandama
galimybė kontroliuoti tolesnį jų panaudojimą, taigi tokio paskelbimo pasekmės gali būti
neprognozuojamos.

Teisė būti pamirštam

• Reglamente įtvirtinta „teisė būti pamirštam“ sudaro galimybę pašalinti iš viešumos privataus
  asmens duomenis tuo atveju, kai nėra visuomenės intereso tokius duomenis skelbti ir
  asmuo reikalauja tokius duomenis pašalinti.
• Daugelis „teisės būti pamirštam“ nuostatų yra netaikomos, kai duomenų tvarkymas yra būtinas,
  siekiant pasinaudoti teise į saviraiškos ir informacijos laisvę.

PAVYZDYS I. 2014 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą dėl teisės būti
pamirštam, kurioje nusprendė, kad JAV kompanija „Google“, gavusi asmens prašymą, turi redaguoti
tam tikrus paieškos rezultatus ir kai kuriuos duomenis pašalinti iš šios paieškos rezultatų.
ESTT nurodymu, gavus asmens prašymą neadekvati, nesvarbi ir neaktuali informacija
apie asmenį turi būti pašalinama iš paieškos rezultatų. Kiekvienu atveju redakcija turėtų individualiai
vertinti, ar duomenų subjektas turi teisę „būti pamirštas“ ir ar ši informacija nėra
susijusi su viešuoju interesu ir ar visuomenė turėtų teisėtą ir pagrįstą interesą tokią informaciją
žinoti.

PAVYZDYS II. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad asmens teisė
į privataus gyvenimo gerbimą apima asmens teisę į tai, kad po tam tikro laiko būtų pamiršti
jo padaryti pažeidimai. Antai 2012 m. byloje M. M. v. The United Kingdom šis teismas padarė
išvadą, kad informacijos apie pareiškėjo įspėjimus apie prieš 12 metų padarytus teisės nusižengimus
atskleidimas yra traktuotinas kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas.
Taigi su tolima praeitimi susijęs nuteisimas ar įspėjimas tampa asmens privačiu gyvenimu
ir turi būti gerbiamas asmens noras tokios informacijos neskelbti įgyvendinant jo „teisę būti
pamirštam“.

• Teisė būti pamirštam netaikoma, jeigu asmuo nuteistas dėl nusikaltimo.

PAVYZDYS. Prieš 10 metų naujienų portalas paskelbė informaciją apie viešai išnagrinėtą baudžiamąją
bylą. Bausmę atlikęs nuteistasis kreipėsi į redakciją, prašydamas pašalinti šią informaciją,
nes įvedus jo vardą ir pavardę į paieškos sistemas rodomi seni straipsniai. Naujienų
portalas prašymo nepatenkino, o dėl informacijos pašalinimo pasiūlė kreiptis į paieškos sistemas
administruojančias bendroves, tokias kaip „Google”, „Yahoo” ir kt.

7. Komercinė teisė

Komercinių paslapčių apsauga

• Valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, taip pat ir kitoms įstaigoms, įmonėms
  ir organizacijoms draudžiama žiniasklaidai bei kitiems asmenims teikti tokią informaciją:
  1) valstybės paslaptis;
  2) tarnybos paslaptis;
  3) profesines paslaptis;
  4) komercines paslaptis;
  5) banko paslaptis;
  6) privataus pobūdžio informaciją.
• Komercinę paslaptį sudaro tokia informacija, kuri atitinka šiuos būtinuosius kriterijus:
  1) nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims;
  2) turi komercinę (gamybinę) vertę;
  3) yra saugoma;
  4) jos įslaptinti nedraudžia įstatymas.
• Nustatant, ar informacija yra komercinė paslaptis, teisiškai reikšminga yra tai, ar informacijos
  savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti. Tokios pastangos gali būti ir fizinės
  (pvz., informacija saugoma seife, rakinamoje spintoje; saugoma teritorija ir pan.), ir techninės
  (pvz., įvairūs kodai, slaptažodžiai, vaizdo stebėjimas ir pan.), ir teisinės (pvz., įmonės
  vadovas patvirtina komercinių paslapčių sąrašą ir pasirašytinai įpareigoja įmonės darbuotojus
  tokią informaciją saugoti; įmonės valdyba sudaro atitinkamas komercinių (gamybos)
  paslapčių saugojimo taisykles) ar kitokios priemonės.
• Savininko kaip konfidenciali įvardijama, bet akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai
  skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, vieša informacija apie akcininkus,
  naujus projektus, verslo partnerius ir kt.) informacija laikytina nekonfidencialia ir už jos
  atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą teisinių padarinių nekyla.

8. Administracinė teisė

Jei trukdoma žurnalistams dirbti

• Administracinių nusižengimų kodekse numatoma atsakomybė už trukdymą žurnalistui
  atlikti savo profesines pareigas bei už atsisakymą suteikti informaciją.
• Drausminė arba administracinė atsakomybė tokiu atveju gali būti taikoma valstybės ir savivaldybių
  institucijų darbuotojams, kai
  1) veiksmais ar neveikimu trukdoma žurnalistams atlikti profesines pareigas;
  2) neteisėtai atsisakoma pateikti viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonių
  atstovams.
• Už šiuos nusižengimus atsako tik valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių
  įstaigų vadovai.
• Privačių įmonių darbuotojai dėl trukdymo gauti informaciją neatsako.
• Neteisėtas atsisakymas teikti informaciją užtraukia valstybės ir savivaldybių institucijų ir
  įstaigų vadovams baudą nuo 20 iki 140 eurų, o pakartotinai padarytas toks administracinis
  nusižengimas – baudą nuo 50 iki 300 eurų.

Žiniasklaidai taikoma administracinė atsakomybė

• Administracinėje teisėje už tam tikrus pažeidimus numatyta taikyti atsakomybę (įspėjimai,
  baudos) ir žiniasklaidos organizacijoms, žiniasklaidos priemonių vadovams ar kitiems
  jų paskirtiems atsakingiems asmenims.
• Už neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo
  ir (ar) skleidimo reikalavimų pažeidimą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba gali skirti
  baudą nuo 300 iki 850 eurų, o už pakartotinį pažeidimą – nuo 900 iki 2000 eurų. Už tą
  patį pažeidimą radijo ir televizijos programose, jų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims
  gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 550 iki 1500 eurų, o nusižengus pakartotinai
  – bauda nuo 1500 iki 4300 eurų. Baudos radijo ir televizijos programų vadovams
  skiriamos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimu.
• Jei žiniasklaidos priemonė nepaiso Ryšių reguliavimo tarnybos nurodymų iš savo internetinio
  puslapio pašalinti ar panaikinti galimybę pasiekti patyčių vaizdinę informaciją, taip
  pat informaciją, kurią draudžiamą skleisti pagal Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo
  viešosios informacijos poveikio įstatymą, jai gali būti skiriama bauda nuo 200 iki 640 eurų,
  o už pakartotinį pažeidimą – bauda nuo 670 iki 1450 eurų.
• Už reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą Konkurencijos taryba bei
  Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba žiniasklaidos priemonėms gali skirt baudas
  nuo 300 iki 560 eurų.
• Už televizijos ir radijo programų, televizijos, kino filmų nevertimą į valstybinę kalbą Lietuvos
  radijo ir televizijos komisija gali skirti baudą nuo 150 – 200 eurų, nusižengimą pakartojus
  – baudą nuo 300 – 350 eurų.
• Už valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo
  funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą,50 reiškiamą raštu, žodžiu,
  gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 50 iki
  300 eurų.
• Jei nusižengimas įvyko interneto žiniasklaidos komentarų erdvėje, už tai atsako komentaro
  autorius. Baudas tokiais atvejais skiria teismas, o administracinio nusižengimo protokolą
  surašo tos institucijos, kurios pareigūnas yra pažemintas, vadovas arba jo įgaliotas
  asmuo.
• Už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo
  pažeminimą, gali būti skiriama bauda nuo 90 iki 140 eurų.
• Už nepagrįstą informacijos įslaptinimą, t. y. informacijos, kurios atskleidimas ar praradimas
  negali padaryti žalos ar pakenkti valstybės ar tarnybos interesams, priskyrimas valstybės
  ar tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 30
  iki 60 eurų.
• Už nacistinių ar komunistinių simbolių platinimą ir demonstravimą, jei tai daroma ne visuomenės
  informavimo ar mokomaisiais tikslais, gali būti skiriama 150 – 300 eurų dydžio
  bauda.

9. Nepilnamečių duomenys ir apsauga

• Skelbiant informaciją apie nepilnamečius, paprastai reikėtų pasirūpinti jų tėvų (globėjų)
  sutikimais, tačiau tai nereiškia, kad filmuoti ir fotografuoti nepilnamečius bei pateikti apie
  juos informaciją žiniasklaidos priemonėse yra draudžiama. Tai galima daryti, pavyzdžiui,
  viešų renginių metu, viešoje vietoje ar pan.
• Vis dėlto, jeigu publikavus nuotraukas jose užfiksuoti asmenys išreiškia pretenzijas dėl atvaizdo
  naudojimo, būtina šias nuotraukas pašalinti.
• Žiniasklaida privalo užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo neigiamą poveikį jų fiziniam,
  protiniam ar doroviniam vystymuisi darančios viešosios informacijos.
• Galima įvardyti trejopos nepilnamečiams žalingos informacijos grupes, kurias įstatymas
  draudžia arba riboja: 1) erotinio ir pornografinio turinio informacija; 2) smurtinio pobūdžio
  informacija; 3) informacija, pagal kurią galima identifikuoti nepilnamečius.
• Pagrindinę priežiūros saugant nepilnamečius nuo jiems žalingos informacijos funkciją atlieka
  Žurnalistų etikos inspektorius.

Erotinio pobūdžio informacija ir pornografijos draudimas

• Pornografija Lietuvoje yra draudžiama ir už jos platinimą yra numatyta baudžiamoji
  atsakomybė.
• Erotinio pobūdžio informacija – tai informacija, kuria skatinamas lytinis geismas, rodomas
  tikras ar suvaidintas lytinis aktas ar kitoks seksualinis pasitenkinimas arba sekso reikmenys.
  Erotinio pobūdžio informacija Lietuvoje nėra draudžiama, bet ji yra ribojama.

Smurtinio pobūdžio informacija

• Tai detaliai rodomas žmonių, gyvūnų žudymas, žalojimas, kankinimas ar kitoks prieš žmogų,
  bet kokią kitą gyvą būtybę nukreiptas elgesys, sukeliantis skausmą, diskomfortą arba
  darantis kitokią žalą (fizinę, psichologinę, materialinę), taip pat vandalizmas ir (ar) teigiamai
  vertinama, skatinama prievarta, žiaurumas ar mėgavimasis tuo. Tokia informacija
  neskelbtina.

Informacija, pagal kurią galima identifikuoti nepilnamečius

• Žiniasklaidoje draudžiama skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją,
  susijusią su asmens duomenimis:
  1) kai siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo teisėsaugos
  institucijų ar teismo nesislapstančio įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar nukentėjusio
  nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę;
  2) kai skelbiami save sužalojusio ar mėginusio tai padaryti, nusižudžiusio ar mėginusio
  nusižudyti nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens
  tapatybę;
  3) kuria, pateikiant duomenis apie nepilnametį, žeminamas jo orumas ir (ar) pažeidžiami jo
  interesai;
  4) kai piktnaudžiaujant nepilnamečių pasitikėjimu ir nepatyrimu, neigiamų socialinių reiškinių
  kontekste pateikiamos nepilnamečių nuomonės ir vertinimai;
  5) kai neigiamų socialinių reiškinių kontekste pateikiamos nepilnamečių nuotraukos ar filmuota
  medžiaga apie juos, jei pagal tai galima nustatyti jo asmens tapatybę.

PAVYZDYS. Laikraštyje buvo paskelbta publikacija apie mirusį asmenį ir paviešinta mirusio
žmogaus kūno (galvos) nuotrauka, taip pat paskelbta informacija apie šeimos konfliktą, kai mirusiojo
draugė viešai buvo kaltinama savo nepilnametės seksualiniu išnaudojimu. Žurnalistų
etikos inspektorė laikraščio direktoriui skyrė baudą, konstatuodama, kad paskelbta nuotrauka
priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai, kai stambiu
planu rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus,
kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti. Taip pat konstatuota, kad pateikiant
duomenis apie nepilnametę buvo žeminamas jos orumas ir (ar) pažeidžiami jos interesai. Šį
sprendimą paliko galioti teismas.

• Saugant nepilnamečius nuo jiems žalingos informacijos, žiniasklaida įpareigojama skelbti
  tokią informaciją tik vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku,
  kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis. Naujienų portalai tokius straipsnius žymi N-18:
  prieš patenkant į publikaciją, skaitytojo klausiama, ar jam jau yra aštuoniolika metų.
• Taikomas specialus televizijos laidų ir programų ženklinimas bei rodymo laiko ribojimai
  (laidos žymimos indeksu „S“ ir transliuojamos nuo 23 iki 6 valandos; laidos žymimos indeksu
  „N-14“ ir transliuojamos nuo 21 iki 6 valandos, kai jose skleidžiama informacija
  daro neigiamą poveikį jaunesniems negu 14 metų nepilnamečiams; pažymėtos indeksu
  „N-7“, kai jose skleidžiama informacija daro neigiamą poveikį jaunesniems negu 7 metų
  nepilnamečiams).
• Pavyzdžiui, internetinė svetainė su erotiniais elementais turėtų naudoti techninės apsaugos
  sistemas, kurios neleistų prie tokios svetainės prisijungti nepilnamečiams etc.
• Už neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo
  ir (ar) skleidimo reikalavimų pažeidimus numatyta ir administracinė, ir baudžiamoji
  atsakomybė.
• Administracinio poveikio priemonės žiniasklaidai dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo
  viešosios informacijos poveikio pažeidimų taikomos retai, vis dėlto jau galima pateikti teismų
  praktikos pavyzdžių.

PAVYZDYS. Televizijos laidoje buvo parodytas reportažas apie už nepilnametės tvirkinimą
nuteistą asmenį, tačiau pateikta ir nukentėjusiąją identifikuojanti informacija – nurodytas
mergaitės amžius, net keletą kartų konkrečiai įvardinta nepilnametės gyvenamoji vieta, parodytas
kelio ženklas su jos gyvenamo kaimo pavadinimu bei parodyta pati nepilnametė mergaitė,
jos motina, namas, kuriame ji gyvena. Teismas konstatavo, kad yra pakankama informacijos
laidoje parodyto nepilnamečio asmens identifikavimui ir jo asmens tapatybės nustatymui.
Atsižvelgęs į nustatytus faktus, teismas konstatavo, kad laidoje buvo viešai paskelbta neigiamą
poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti informacija bei paskirta administracinė bauda.

10. Baudžiamoji teisė

• Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė ir išskirtinė (ultima racio) priemonė taikoma už
  itin šiurkštų piktnaudžiavimą saviraiškos laisve, kuomet pažeidžiamos kitų asmenų, visuomenės
  ar jos dalies teisės ir laisvės.

Žiniasklaidai taikoma baudžiamoji atsakomybė

1. Už šmeižimą gresia bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių
   metų, jei paskleista informacija yra tikrovės neatitinkanti ir galinti paniekinti arba pažeminti
   asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.
   – Už šmeižimas gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, jei asmuo
   per visuomenės informavimo priemonę yra neteisingai apkaltintas padaręs sunkų
   arba labai sunkų nusikaltimą.
   –  Už šmeižimą atsakoma tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo
   teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
   – Už šmeižimą atsako tik fizinis asmuo, tai yra žurnalistas, redaktorius ar kitas atsakingas
   už informacijos paviešinimą asmuo, bet ne juridinis asmuo, t. y. įmonė, kuri valdo žiniasklaidos
   priemonę.
2. Už mirusiojo atminimo paniekinimą
   – Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti
   žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, yra baudžiamas viešaisiais darbais
   arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
   – Už tokias veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo
   teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas.
   – Toks baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesioginės tyčios forma, t. y.
   kaltininkas turi suvokti, kad jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad viešai
   yra pateikiami melagingi prasimanymai neparemti jokiais objektyviais duomenimis ar
   šaltiniais, ir kad turi suprasti, kas skleidžia būtent tokią informaciją, kuri gali nulemti
   žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui.
   – Tokio nusikaltimo subjektu gali būti tik fizinis asmuo, t. y. žurnalistas, vyriausiasis redaktorius
   ar kitas atsakingas asmuo. Už tokį nusiklatimą juridinis asmuo – įmonė ar įstaiga
   – baudžiamąja tvarka neatsako.
3. Už nesantaikos kurstymą
   – Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių
   grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo,
   rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų yra
   baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų
   metų.
   – Už nesantaikos kurstymą atsako ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Tai reiškia, kad
   baudžiamoji byla gali būti keliama ne tik žurnalistui ar kitam viešosios informacijos
   skleidėjui, bet ir bendrovei ar kitam juridiniam asmeniui, kuris valdo žiniasklaidos priemonę,
   pavyzdžiui, uždarajai akcinei bendrovei, kuri leidžia laikraštį, ar valdo internetinį
   portalą ar televizijos kanalą, radijo stotį ir pan.
4. Kitas nusikalstamas veiklas:
   – Valstybės paslapties atskleidimą;59
   – Neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą;60
   – Neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą;61
   – Viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams
   Lietuvos Respublikos ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą ir
   pan.;

• Iki 2015 m. birželio 25 d. galiojo baudžiamoji atsakomybė už asmens įžeidimą ir už valstybės
  ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šiuo metu už tokią veiką
  yra numatyta švelnesnė atsakomybės rūšis – administracinė atsakomybė, o įžeidimas yra
  dekriminalizuotas, t. y. už asmens įžeidimą baudžiamoji atsakomybė yra panaikinta.
• Nors Konstitucijoje nurodoma, kad dezinformacija yra priskiriama prie nusikalstamų
  veiksmų, tačiau iki šiol Baudžiamajame kodekse nėra numatyta atsakomybė už dezinformacijos
  skleidimą.

Nekaltumo prezumpcija

• Informuodami apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus viešosios informacijos
  skleidėjai labai dažnai šį principą pamiršta, tačiau jį gerbti įpareigoja tiek įstatymas,
  tiek ir žurnalistikos etikos standartai.

PAVYZDYS. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl kyšio paėmimo žurnalistas straipsnyje
įtariamąjį įvardijo kaip kyšininką, o ne kaip įtariamąjį paėmus kyšį, nes jo kaltės dar neįrodė
teismas.

• Lietuva yra pralaimėjusi keletą bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl nekaltumo prezumpcijos
  pažeidimų skelbiant atitinkamus pareiškimus spaudoje.

Ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimas

• Ikiteisminio tyrimo duomenų naudojimas kitokiems tikslams, įskaitant visuomenės informavimą,
  prieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir konstituciniam principui, pagal kurį teisingumą
  vykdo tik teismas.
• Ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti skelbiami prokuroro leidimu, tačiau atsakomybė už
  tai tenka tik asmenims, pasirašiusiems pasižadėjimą neatskleisti duomenų.
• Ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis yra draudžiama viešai skelbti, nes jie yra nepatikrinti
  ir gali vėliau nepasitvirtinti.

PAVYZDYS. Ikiteisminio tyrimo duomenys yra bet kokia informacija apie įvykdytą nusikaltimą,
todėl juos skelbti draudžiama, vis dėl to praktikoje – jeigu yra viešasis interesas, bent dalį
duomenų žurnalistai paskelbia. Praktikos bausti už tai žurnalistus nėra – pareigūnai to daryti
negali, tačiau Visuomenės informavimo etikos komisija ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimą
gali pripažinti neetišku poelgiu.

• Visiškas informacijos apie ikiteisminį tyrimą ribojimas turėtų būti taikomas tik išimtinais
  atvejais. Visais atvejais, kai sprendžiamas ikiteisminio tyrimo duomenų viešumo klausimas,
  sprendimą priimantis pareigūnas privalo derinti ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties
  (viešumo) ir žodžio laisvės principus, vadovautis jų proporcingumo principu.
• Teismų praktikoje nurodoma, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei
  veikas, neturi ir negali tikėtis visiško privatumo – jis pats atsisako teisės į privatų gyvenimą
  ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Jeigu būtų skelbiami tik nusikalstamas
  veikas padariusių asmenų inicialai, nebūtų pasiekiami prevenciniai tikslai viešinant
  tokias nusikalstamas veikas.

11. Kiti probleminiai klausimai

Socialiniai tinklai

• Socialiniai tinklai, nors ir neminimi jokiame teisės akte, turėtų būti vertinami kaip specifinės
  rūšies elektroninės visuomenės informavimo priemonės, kurių specifika yra ta, kad
  prisijungęs prie tokių tinklų asmuo pats apibrėžia savo teikiamos informacijos viešumo
  apimtį. Taigi šiuo atveju vartotina riboto viešumo sąvoka.
• Žiniasklaidoje skelbiant informaciją iš socialinių tinklų, būtina gauti šią informaciją paskleidusio
  asmens sutikimą.
• Pastaraisiais metais ypač populiari tapo socialinių tinklų lyderių (angl. influencers) rinkodara,
  kurios veikimo principas gana paprastas: daug sekėjų turintys socialinių tinklų lyderiai
  dalijasi teigiama informacija apie tam tikrus prekės ženklus, paslaugas, taip pat nuorodomis
  į užsakovų puslapius, deda į savo paskyras įvairias nuotraukas, vaizdo įrašus su
  reklamuojama preke ar paslauga, tokiu būdu supažindindami savo gerbėjus su tuo prekės
  ženklu ar paslauga, o už tai gauna sutarto dydžio honorarą. Pastaraisiais metais paslėpta
  reklama yra gana populiari ir mūsų šalyje.

PAVYZDYS. Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtas stilistės įrašas, kuriuo reklamuojama
tam tikra paskolų bendrovė, sulaukė ne tik Lietuvos banko, bet ir internautų susidomėjimo: ar
tokia reklamos forma yra teisėta pagal Reklamos įstatymą?

• Visgi kol kas neteko išgirsti, kad socialinių tinklų lyderis būtų gavęs baudą už paslėptą reklamą,
  nors socialiniuose tinkluose galima rasti tikrai daug tokios įtartinos medžiagos. Toks
  informacijos pateikimas turėtų būti vertinamas kaip paslėpta reklama, kad ir kokia forma
  už tokią reklamą būtų atsilyginama: sumokama ar atsiskaitoma nemokamu produktu.
• Tokiais atvejais Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėtų taikyti administracinę
  atsakomybę už reklamos atpažįstamumo principo pažeidimą.

Propagandos užkardymas

• Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama
  karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta.
• Asmuo, manydamas, kad yra paskelbta tokio pobūdžio neskelbtina informacija, turi teisę
  kreiptis į už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakingą instituciją – Generalinę prokuratūrą
  – su motyvuotu prašymu atlikti tyrimą, priimti sprendimą ir taikyti objektyviai būtinas
  poveikio priemones.

Konfliktų ir karo zonos

• Gresiančios ar susidariusios ekstremaliosios situacijos metu, paskelbus mobilizaciją, karo
  ar nepaprastosios padėties bei kitais įstatymų nustatytais atvejais – žiniasklaida privalo
  nedelsiant nemokamai skelbti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų perspėjimo
  pranešimus arba sudaryti galimybes valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms
  nemokamai perspėjimo pranešimus skelbti tiesioginiame eteryje.
• Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos
  rengėjų ir (ar) skleidėjų veiklos ribojimus ir (ar) kitas prievoles, būtinas piliečių ir visuomenės
  interesų apsaugai.

Terorizmas ir katastrofos

• Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 1003(1993) dėl žurnalistikos
  etikos įpareigoja visuomenės informavimo priemones esant tam tikroms konfliktinėms situacijoms
  ir įtampai visuomenėje (pavyzdžiui, terorizmo, mažumų diskriminavimo, ksenofobijos,
  katastrofų, karo ir kt. atvejais) ginti demokratines vertybes.

PRIEDAI

EUROPOS TARYBOS PARLAMENTINĖS ASAMBLĖJOS REZOLIUCIJA
Nr. 1003 (1993) „DĖL ŽURNALISTIKOS ETIKOS“,
priimta 1993 m. liepos 1 d. 42-ajame Asamblėjos posėdyje
Asamblėja patvirtina šiuos žurnalistikos etikos principus ir mano, kad jų turėtų laikytis žurnalistai
visoje Europoje.

Žinios ir nuomonės
1. Be teisių ir įsipareigojimų, įstatymų nustatytų pagal tam tikras teisės normas, informavimo
priemonėms tenka ir etinė atsakomybė piliečiams bei visuomenei, ir ši atsakomybė pabrėžtina
dabar, kai informacija ir komunikacija atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį formuojant
piliečių asmenines nuostatas bei ugdant visuomenę ir demokratinį gyvenimo būdą.
2. Žurnalisto profesija apima teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas.
3. Etikos požiūriu pagrindinis žurnalistikos vertinimo principas – kad žinios ir nuomonės būtų
aiškiai skiriamos, kad būtų neįmanoma jų supainioti. Žinios – tai faktų ir duomenų skelbimas,
o nuomonės – tai informavimo priemonių bendrovių, leidėjų ar žurnalistų perduodamos
mintys, idėjos, įsitikinimai ar vertybių vertinimai.
4. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei
įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi
būti painiojami su žiniomis. Žinių antraštės ir santraukos turi kiek įmanoma geriau
atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę.
5. Nuomonės gali būti reiškiamos skelbiant mintis arba komentarus apie bendro pobūdžio
idėjas, pastabomis apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nors nuomonės yra neišvengiamai
subjektyvios ir todėl joms negali ir neturėtų būti taikomas tiesos kriterijus, mes
privalome garantuoti, kad jos būtų reiškiamos sąžiningai ir etiškai.
6. Nuomonėmis, reiškiamomis įvykių arba asmenų, institucijų veiksmų komentaro forma,
neturėtų būti mėginama paneigti arba nuslėpti faktų ir duomenų tikrovės.

Teisė į informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Leidėjai, savininkai ir žurnalistai
7. Informavimo priemonės atlieka „tarpininko“ darbą, teikia informavimo paslaugą, o teisės,
kurias jos turi informacijos teikimo laisvės dėka, priklauso nuo jos adresato, t. y. pačių piliečių.
8. Informacija yra viena iš pagrindinių teisių, kurią iškėlė Europos komisijos ir Žmogaus teisių
teismo precedentinė teisė, susijusi su Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsniu
ir kuri yra pripažinta Europos konvencijos dėl televizijos laidų užsieniui transliavimo 9
straipsnio. Taip pat ji yra visose demokratiškose konstitucijose. Ši teisė priklauso piliečiui,
kuris taip pat turi teisę reikalauti, kad informacija (žinios) žurnalistų būtų pateikiama
teisingai, o nuomonės – sąžiningai, be valdžios atstovų bei privataus sektoriaus įsikišimo.
9. Valdžios pareigūnai neturi manyti, kad informacija yra jų nuosavybė. Tai, kad tokiems pareigūnams
privalus atstovavimo vaidmuo, yra teisinis pamatas norint garantuoti bei plėsti
pliuralizmą informavimo priemonėse ir užtikrinti, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos
naudotis raiškos laisve ir teise į informaciją bei užkirsti kelią cenzūrai. Šią tiesą supranta
ir Ministrų komitetas, ir tai jis yra pareiškęs 1982 m. balandžio 29 d. priimtoje Raiškos ir informacijos
laisvės deklaracijoje.

10. Kalbant apie žurnalistiką, reikia turėti omeny, kad ji priklauso nuo informavimo priemonių,
įeinančių į korporacijų struktūras, kuriose reikia skirti leidėjus, savininkus ir žurnalistus.
Todėl turi būti garantuojama ne tik informavimo priemonių laisvė, bet turi būti ginama bei
saugoma nuo vidinio spaudimo laisvė ir pačiose informavimo priemonėse.
11. Žinių perdavimo organizacijos privalo save laikyti ypatingomis socialinėmis ekonominėmis
žinybomis, kurių komercinius tikslus turi riboti vienos iš pagrindinių teisių užtikrinimo
diktuojamos sąlygos.
12. Informavimo priemonių nuosavybės ir jų valdymo klausimais žinių perdavimo organizacijos
turi būti atviros, kad piliečiai galėtų aiškiai įsitikinti, kas jų savininkai ir kokio masto
ekonominių interesų tose informavimo priemonėse jie siekia.
13. Pačiose žinių perdavimo organizacijose leidėjai ir žurnalistai turi sugyventi, turėdami
omeny tai, jog besąlygiški teisingų žinių ir etiško nuomonių pateikimo reikalavimai riboja
teisėtą pagarbą leidėjų ir savininkų ideologinėms orientacijoms. Tai yra būtina, jei mes norime
gerbti pagrindinę piliečių teisę į informaciją.
14. Šie reikalavimai reiškia, kad mes privalome sustiprinti žurnalistų raiškos laisvės apsaugos
priemones, nes būtent jie galiausiai veikia kaip pagrindinis informacijos šaltinis. Todėl mes
privalome teisiškai išplėsti bei paaiškinti sąžiningumo esmę straipsnio ir profesinės paslapties
konfidencialių šaltinių atžvilgiu, suderindami nacionalines teisines sąlygas šiuo
klausimu, kad jos galėtų būti įgyvendinamos platesniame demokratinės Europos kontekste.
15. Nei leidėjai ar savininkai, nei žurnalistai neturėtų manyti, jog žinios yra jų nuosavybė. Žinių
perdavimo organizacijos informaciją turėtų laikyti ne preke, o pagrindine piliečio teise.
Todėl informavimo priemonės neturėtų panaudoti nei žinių ar nuomonių kokybės, nei jų
turinio, kad išpūstų skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų skaičių ir kad kuo daugiau būtų pasipelnyta
iš reklamos.
16. Jei mes norime užtikrinti, kad informacija būtų disponuojama etiškai, į žmones, kuriems ji
skiriama, turi būti žiūrima kaip į individus, o ne kaip į masę.

Žurnalistikos funkcija ir žurnalisto etinė veikla
17. Informacija ir susižinojimas, žurnalistikos teikiami per informavimo priemones, stipriai besiremiančias
naujomis technologijomis, turi lemiamos svarbos individo ir visuomenės ugdymui.
Be jų neįmanoma demokratiška gyvensena, nes kad demokratija suklestėtų, ji turi
užtikrinti piliečio dalyvavimą visuomenės reikaluose. Pakanka paminėti jau vien tai, kad
toks dalyvavimas būtų neįmanomas, jeigu piliečiai apie visuomenės reikalus negautų informacijos,
kuri jiems reikalinga ir kurią turi teikti informavimo priemonės.
18. Informacijos, ypač radijo ir televizijos žinių, svarba kultūrai ir švietimui buvo pabrėžta
Asamblėjos rekomendacijoje Nr. 1067. Jos įtaka visuomenės nuomonei yra akivaizdi.
19. Atsižvelgiant į šio vaidmens svarbą, būtų klaidinga daryti išvadą, kad informavimo
priemonės iš tikrųjų atstovauja visuomenės nuomonei ar kad jos turėtų perimti specifines
valdžios arba švietimo ar kultūros įstaigų, tokių kaip mokyklos, funkcijas.
20. Tai būtų panašu į informavimo priemonių ir žurnalistikos pertvarkymą į vyresnybes arba
jų priešybę („vidutinybes“), nors jos ir neatstovautų piliečiams ar joms nebūtų taikomos tos
pačios demokratinės kontrolės priemonės kaip valdžios įstaigoms, neturėtų specialių žinių
kaip atitinkamos kultūros ar švietimo įstaigos.

21. Todėl, norėdama formuoti ar paveikti visuomenės nuomonę, žurnalistika neturėtų iškreipti
teisingos, nešališkos informacijos bei sąžiningų nuomonių arba panaudoti jų savanaudiškiems
informavimo priemonių tikslams, nes žurnalistikos teisėtumas remiasi derama
pagarba pagrindinei piliečio teisei į informaciją, kuri yra neatsiejama nuo pagarbos
demokratinėms vertybėms. Todėl teisėtą tiriamąją žurnalistiką riboja informacijos ir nuomonių
teisingumas bei sąžiningumas ir ji yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis,
rengiamomis pagal ankstesnius nusistatymus bei ypatingus interesus.
22. Žurnalistikoje informacija ir nuomonės turi gerbti nekaltumo prezumpciją ypač tais atvejais,
kai dar tebevyksta teismo procesas ir turi būti susilaikoma nuo išankstinių sprendimų.
23. Turi būti gerbiama asmens teisė į privatų gyvenimą. Asmenys, užimantys postus visuomeniniame
gyvenime, turi teisę į privataus gyvenimo saugą, išskyrus tuos atvejus, kai jų privatus
gyvenimas gali turėti įtakos jų visuomeniniam gyvenimui. Tai, kad asmuo užima valdžios
postą, neatima iš jo teisės į pagarbą jo asmeniniam gyvenimui.
24. Siekimas suderinti teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, numatytą Europos žmogaus teisių
konvencijos 8 straipsnyje, ir raiškos laisvę, nusakomą 10 straipsnyje, yra dokumentais pagrįstas
Europos komisijos ir Žmogaus teisių teismo neseniai pripažintoje precedentinėje
teisėje.
25. Žurnalisto profesijoje tikslas nepateisina priemonių, todėl informacija turi būti gaunama
teisėtais ir etiškais būdais.
26. Suinteresuotų asmenų prašymu informavimo priemonės privalo skubiai ištaisyti visas jų
paskelbtas žinias ar nuomones, kurios yra netikros ar klaidingos, ir pateikti visą reikalingą
informaciją. Valstybės įstatymuose tokiais atvejais turėtų būti numatytos atitinkamos
sankcijos, o reikalui esant – ir kompensacija.
27. Kad Europos Tarybos šalyse būtų galima suderinti šios teisės taikymą ir vykdymą, mes turime
įgyvendinti 1974 m. liepos 2 d. Ministrų komiteto priimtą rezoliuciją Nr. (74)66 „Dėl
teisės į atsakymą – asmens pozicijos spaudos atžvilgiu“ ir atitinkamas Konvencijos dėl televizijos
laidų užsieniui transliavimo nuostatas.
28. Kad būtų užtikrintas geras darbas ir žurnalistų nepriklausomybė, jiems turi būti garantuotas
tinkamas atlyginimas ir tinkamos darbo sąlygos bei įranga.
29. Žurnalistas, atlikdamas savo pareigas ir palaikydamas santykius su valdžios įstaigomis ar
įvairiais ekonomikos sektoriais, turėtų apdairiai vengti bet kokio nuolaidžiavimo, galinčio
turėti įtakos žurnalistikos nepriklausomumui ir nešališkumui.
30. Ginčytini ar sensacingi dalykai žurnalistikoje neturi būti painiojami su temomis, kuriomis
svarbu pateikti informaciją. Žurnalistas neturi piktnaudžiauti savo pareigomis dėl prestižo
ar asmeninės įtakos.
31. Turint omeny informacijos pateikimo proceso sudėtingumą, kuris tolydžio grindžiamas
naujų technologijų naudojimu, greičiu ir glaustumu, iš žurnalistų turi būti reikalaujama
atitinkamo profesinio pasirengimo.

Redakcijų darbuotojų santykius reglamentuojančios taisyklės
32. Laikraščio leidyboje leidėjai, savininkai ir žurnalistai turi dirbti išvien. Todėl be įprastų
reikalavimų, reguliuojančių darbo santykius, redakcijos darbuotojams turi būti nustatomos
taisyklės, reglamentuojančios profesinius santykius tarp tos pačios informavimo
priemonės žurnalistų bei leidėjų ir savininkų. Tokiose taisyklėse gali būti numatyta sudaryti
redakcinę kolegiją.

Konfliktinės situacijos ir ypatingos saugos atvejai
33. Dėl įvairių priežasčių, kaip antai terorizmo, mažumų diskriminacijos, ksenofobijos ar karo,
visuomenėje kartais gali kilti įtampa ir konfliktinių situacijų. Tokiomis aplinkybėmis informavimo
priemonių moralinė pareiga yra ginti demokratines vertybes: pagarbą žmogaus
orumui, siekimą spręsti problemas taikiomis, tolerantiškomis priemonėmis ir todėl priešintis
smurtui, neapykantos ir konfrontacijos kurstymui, atmesti bet kokią diskriminaciją dėl
kultūros, lyties ar religijos.
34. Niekas neturėtų likti neutralus, kai ginamos demokratinės vertybės. Todėl informavimo
priemonės turi atlikti svarbų vaidmenį, kad būtų išvengta įtampos ir skatinamas savitarpio
supratimas, tolerancija bei pasitikėjimas tarp įvairių bendruomenių tuose regionuose,
kuriuose konfliktas tęsiasi, kaip to yra pasiryžusi siekti pasitikėjimą kuriančiomis
priemonėmis Europos Tarybos generalinė sekretorė buvusioje Jugoslavijoje.
35. Atsižvelgiant į ypatingą informavimo priemonių, ypač televizijos, įtaką vaikų ir jaunimo
pažiūroms, reikia vengti laidų, pranešimų ar vaizdų, šlovinančių smurtą, pasipelnymo
tikslams naudojančių seksą ir vartotojišką požiūrį ar sąmoningai vartojančių netinkamą
kalbą.

Žurnalistikos etika ir savikontrolė
36. Atsižvelgdamos į išvardytas būtinas sąlygas ir pagrindinius principus, informavimo priemonės
privalo: įsipareigoti laikytis tvirtų etinių principų, garantuojančių raiškos laisvę
ir pagrindinę piliečių teisę gauti teisingą informaciją bei sužinoti sąžiningai pateikiamas
nuomones.
37. Šių principų įgyvendinimo priežiūrai iš leidėjų, žurnalistų, informavimo priemonių vartotojų,
visuomenės organizacijų, akademinio pasaulio ekspertų ir teisėjų turi būti sudaromi
savikontrolės organai arba priemonės; jie turėtų priimti nutarimus dėl etinių normų laikymosi
žurnalistikoje, o informavimo priemonės – iš anksto pasižadėti tuos nutarimus skelbti.
Tai padės teisę į informaciją turinčiam piliečiui susidaryti teigiamą arba neigiamą nuomonę
apie žurnalisto darbą ir patikimumą.
38. Savikontrolės organai, informavimo priemonių vartotojų bendrijos ir atitinkami universitetų
padaliniai kiekvienais metais galėtų skelbti tyrimų darbus, kuriuose, remiantis pagrįstomis
išvadomis, gautomis lyginant žinias su tikrais faktais, būtų vertinamas informavimo
priemonių perduodamos informacijos teisingumas. Tai būtų tarsi patikimumo barometras,
kuriuo piliečiai galėtų naudotis, norėdami nustatyti kiekvienos informavimo priemonės
ar jos dalies, ar net žurnalisto etikos normą. Atitinkama koregavimo tvarka taip pat galėtų
padėti informavimo priemonėse dirbantiems žurnalistams tobulinti savo darbo metodus.