2019-12-12

Visuomenės interesas žinoti ir žmogaus teisės – kur riba?

Žiniasklaida yra esminė erdvė, kur atsiskleidžia, kurios naujienos reprezentuojamos sustiprintai kaip svarbios aktualijos ir kuriais klausimais įsivyrauja tyla. Tai aktualu ir keliant žmogaus teisių temų matomumo klausimą. Taip Lietuvos žurnalistikos centro organizuotą diskusiją „Visuomenės interesas žinoti ir žmogaus teisės: kokia yra žiniasklaidos politika?“ Nacionalinio žmogaus teisių forume pradėjo VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

Situacija keičiasi

Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė, portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė pastebėjo, kad visuomenės nuomonė yra labai tampriai susijusi su tuo, kaip žiniasklaida pateikia naujienas apie tam tikras grupes. „Jei pažiūrime į žiniasklaidos monitoringus, tai žiniasklaida yra ta jėga, kuri prisideda prie tam tikrų stereotipų formavimo, jų atsiradimo. Pavyzdžiui, 2013 metais žiniasklaidoje lenkų partijos tikslai būdavo sutapatinami su lenkų tautine grupe. Tomaševskio iniciatyvos atrodė visų lenkų iniciatyvos“, – sakė J. Juškaitė.

Tačiau jau 2019 metais žiniasklaida yra ne menkas pokyčių katalizatorius. „Pagal visuomenių grupių apklausas, matome, kad per dešimtmetį neapykanta, nepasitenkinimas įvairiomis mažumų grupėmis ženkliai nukrito. Pavyzdžiui, žiniasklaidos monitoringe matyti ryškus pokytis, kaip pateikiami LGBTQ asmenys. Tai atsispindi ir visuomenės požiūryje: prieš 8-9 metus maždaug 40-45 proc. gyventojų nenorėjo netgi dirbti su homoseksualiu asmeniu, šiuo metu šis skaičius vis dar šokiruojančiai didelis – beveik kas trečias nenorėtų dirbti kartu, bet visgi yra apie 15 proc. kritimas“, – akcentavo J. Juškaitė.

Žiniasklaidos misija – ginti žmogaus teises

 „15 min“ vyr. redaktorius Raimondas Celencevičius pabrėžė, kad pačios žiniasklaidos esmė ir yra žmogaus teisės. „Rašome, kad apgintume ne tik tam tikrą grupę pagal pilietybę, tautybę, amžių, sveikatą ar negalią, bet kiekvieną žmogų, kuris jaučiasi, kad jo teises pažeidžia valdžia ar bendruomenė. Redakcijoje kiekvieną dieną stebime, ar teisingai atkreipiame dėmesį į problemas. Šiemet turėjome kelis aktyvesnius akcentus šioje srityje: tapome oficialiu „Baltic Pride“ informaciniu partneriu, turėjome daugybę socialinių projektų, kuriais viešinom neįgaliųjų arba žmonių, turinčių sveikatos problemų, kurie yra visuomenės atstumti. Taip pat nuo šiol įsipareigojame ir pačioje redakcijoje užtikrinti įvairovę“, – pasakojo R. Celencevičius.

Jam antrino ir LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, sakydama, kad rūpinimasis žmogaus teisėmis, įvairiomis visuomenės grupėmis ir tautinėmis bendrijomis įtrauktas į pačią visuomeninio transliuotojo misiją. Tačiau pastebi, kad tai vykdant, žiniasklaidai kasdien tenka kovoti už žiniasklaidos laisvę, už nuomonių įvairovę. Kaip pavyzdį ji pateikė LRT parodytą socialinę dokumentiką laidoje „Spalvos“, transliavusią istoriją apie homoseksualius tėčius, kurie augina vaikus Londone. „Kilo nemenkas pasipiktinimas, virtęs mitingu, pasitelkusiu labai radikalias priemones.  Jo dalyviai sakė, kad visuomeninis transliuotojas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, neturi teisės rodyti tokio turinio ir kad mes pažeidžiame Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos poveikio įstatymo punktus. Kita vertus, radikalai taip padarė ir paslaugą šiam turiniui – ši medžiaga buvo peržiūrėta daugybę kartų, skaičius augo tūkstančiais ir mes taip pat gavome komplimentų iš auditorijos, kad apgynėme vertybes.“

„Delfi“ vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė prisidėjo prie kolegų pozicijos, kad nėra temų, apie kurias negalime kalbėti. „Esame visų žmonių portalas ir juos turime atstovauti. Temas stengiamės pateikti vadovaudamiesi visais įstatymais, etikos normomis ir nepažeisdami nė vienos iš grupių interesų“,– sakė „Delfi“ vyr. redaktorė.

Nuomonių įvairovė prieš neapykantos kalbą

J.Juškaitė akcentavo, kad šiuolaikinė žiniasklaida ir internetas duoda erdvės atsirasti įvairioms mažoms iniciatyvoms, kaip ir portalas manoteises.lt, kurio redaktorė yra ji pati. Tačiau tai ne visada išeina į gerą. J. Juškaitės teigimu, taip suteikdami erdvę įvairioms nuomonėms, suteikiame eterį ir neapykantos kalbai. „Atsiranda tokių portalų, kurie skleidžia tiesmuką neapykantos kalbą, nepasitikėjimą valstybe. Mes atsiduriame tokioje situacijoje, kai viešojoje erdvėje mes kalbame apie žmogaus teises, kad turime atspindėti visas vaivorykštės spalvas, bet suteikdami eterį toms visoms spalvoms, mes suteikiam eterį neapykantos kurstymui, pykčiui, žeminimui“, ­ – kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė.

Raimondas Celencevičius kėlė klausimą, kodėl tokie portalai, kurie atvirai užsiima melagystėmis ir kiršinimu, dar nėra uždaryti ar kitais būdais suvaržyti. „Mes esame prikūrę begalę mechanizmų, įstatymų kaip pažaboti savo sisteminę žiniasklaidą, kurioje šiaip ar taip daugiausia dirba išsilavinę žurnalistai, lojalūs savo valstybei. Baudžiame įspėjimais ar rimtesnėmis bausmėmis, dėl kurių žiniasklaidos priemonės negali dalyvauti viešuosiuose konkursuose. Bet ta žiniasklaida, kuri iš tiesų kenkia valstybei ir jaukia žmonių protus gali veikti visiškai nevaržomai“, – stebėjosi „15min“ vyr. redaktorius.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė pastebėjo, kad dalis neapykantą kurstančiųjų iniciatyvų kyla ne iš mūsų pačių, o yra remiamos suinteresuotų grupių. Kovoje su tuo dalyvauja daugybė nevyriausybinių organizacijų kartu su Žurnalistų etikos inspektoriaus institucija, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba bei kitomis institucijomis.  „Šioje srityje labai daug daroma, bet deja, daugiausia ES lėšomis, valstybė iš tiesų nedaug prisideda“ , – sakė G. Ramanauskaitė.

„Delfi“ vyr. redaktorės nuomone, kaip tik reikėtų nebijoti kalbėti ir su radikalią nuomone turinčiais asmenimis. „Reiktų kelti tokias temas į viešumą didžiojoje žiniasklaidoje ir kalbinti tuos žmones Etikos kodekso rėmuose, nenaudojant neleistinos leksikos“, – sakė R. Lukaitytė-Vnarauskienė. Paklausta, ar yra nuomonių, kurių neskelbtų, pavyzdžiui, jeigu asmuo sako, kad LGBTQ yra neegzistuojanti grupė, kad tai yra prieš Lietuvos tradicijas, R. Lukaitytė Vnarauskienė sakė, kad nuomonių reiškimu atveju, pagrindinis kriterijus įstatymas ir Etikos kodeksas. Jai antrino ir M. Garbačiauskaitė-Budrienė. „Europos teismai yra pasisakę, kad net ir drastiškai išsakyta nuomonė gali egzistuoti. Turbūt turime susitaikyti su tuo, kad kartais pasaulėžiūros išsiskiria ir bus tokių atveju, kai dialogas išvis neįmanomas. Aš stočiau žodžio laisvės pusėje, nemanau, kad yra priežasties nepasisakyti kitai pusei“, – sakė LRT vadovė.

Problema – žiniasklaidos finansavimas

Diskusijos metu taip pat atkreiptas dėmesys į žiniasklaidos finansavimo problemą. „Valstybė turi remti žiniasklaidą ir reikalauti kokybės. Turinio projektai neatsiranda iš gero gyvenimo.  O rėmimas neturi vykti pavieniais projektais, patrupinant, kad išgyventų abejotinos kokybės leidiniai, reikia orientuotis į rimtus projektus“, – sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Žurnalistų etikos inspektorė pastebėjo, kad visuomenės informavimo politika yra labai svarbus valstybės uždavinys ir žiniasklaidos rėmimui yra įsteigtas Spaudos rėmimo fondas. Tačiau ji atkreipė dėmesį į tokio rėmimo objektyvumo problemą: „Kai informacija yra skirta viešinimui, kuri yra paremta valstybės pinigais, automatiškai tada kyla noras reikalauti, kad būtų viešinamas tiktai pozityvas ir žiniasklaidai tenka kabai stipriai laviruoti, kad išsaugotų savo pagrindinę objektyviąją misiją.“

Šią problemą pastebėjo ir R. Celencevičius, sakydamas, kad ne valstybė, o visuomenė turėtų remti žiniasklaidą. „Aš dažnai grįžtu į savo gimtąją Varėną ir matau, kaip Spaudos rėmimo fondo parama naudojama regioninėje žiniasklaidoje – iš esmės skelbiama tai, kas gulėtų bibliotekos lentynoje ir beveik niekas neatsidarytų. O tai kam išties turėtų būti skiriami pinigai, to nėra. Pavyzdžiui, neturime teatro kritikos arba ji yra labai nišinė, nepasklinda toliau leidinuko, kuris turi vieno tūkstančio pasiekiamumą“, – pasakojo R. Celencevičius.

Kolegai pritarė ir „Delfi“ vyr. redaktorė. „Visuomenė turėtų būti suinteresuota, kad žiniasklaida būtų stipri ir jos būtų daug. Tačiau viskas negali nueiti tik į mokamą turinį, nes tuomet jis nebus prieinamas visai visuomenei. Socialinių tinklų priežiūra dar viena tema, kur valdžios institucijos turėtų sutarti ir imtis vieningos politikos, kaip elgtis su jais. Pavyzdžiui, yra judama prie skaitmeninio mokesčio įstatymo“, – mintimis dalijosi R. Lukaitytė-Vnarauskienė.

Dabarties iššūkiai: Socialiniai tinklai ir medijų raštingumo trūkumas 

Grįžtant prie temų pateikimo klausimo, G. Ramanauskaitė priminė, kad besidžiaugiant saviraiškos laisvės galimybėmis, turime nepamiršti, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji turi nepažeisti kitų asmenų teisių. „Nagrinėdami asmenų skundus dėl garbės ir orumo, privatumo, duomenų apsaugos pažeidimų, ne retai tenka konstatuoti, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos“, – sakė Žurnalistų etikos inspektorė. G. Ramanauskaitė pastebi, kad šioje problemoje didžiausias iššūkis – socialiniai tinklai, kur kiekvienas pilietis turi prisiimti atsakomybę už tai, ką rašo. Tačiau taip pat atkreipė dėmesį, kad komentarų valdymo turi imtis ir naujienų portalai: portalai turi stebėti komentarus ne tik savo svetainėse, bet ir socialiniuose tinkluose, kur dalinasi savo medžiaga, nes neapykantos kurstymo atvejų būtent ten nemažėja.

R. Lukaitytė Vnarauskienė taip pat pastebėjo socialinių tinklų žalą: „Mes daromės nepakantūs kitai nuomonei, ir nebemokame diskutuoti. Spėčiau, kad taip yra dėl socialinių tinklų, kur diskutuojama uždarose grupėse ir galima imti galvoti, kad aplink yra vien vienminčiai.“

Anot LRT vadovės, labai svarbu mokyklose dėstyti medijų raštingumą, kad visuomenė galėtų pati vertinti turinį. „Dabar tokios disciplinos Lietuvoje nėra, nors yra parengta puikių metodikų. Britai yra padarę tyrimus, rodančius problemą, kad dėl melagingų naujienų jaunuoliai mažiau pasitiki savimi, nes jie nebežino, kas tikra, o kas ne. Žmonėms pradeda atrodyti, kad viskas išgalvota, nieko nėra tikra“, – sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji akcentavo, kad svarbi tiek žiniasklaidos savireflekcija, tiek ir pačių žiniasklaidos vartotojų kritinis mąstymas: „Patys lietuviai žiniasklaidai turėtų kelti didesnius reikalavimus ir daugiau domėtis bei skaityti. O žiniasklaidai verta apgalvoti savo misiją nuolatos – rūpintis, kad būtų nuomonių balansas, nuomonių įvairovė, faktų tikrinimas ir tyrimai.“