Kaip sustiprinti mokslo žurnalistiką Lietuvoje?

Girdėjome dr. Lone Frank – garsią Danijos mokslo žurnalistę. Apsigynusi neurobiologijos disertaciją JAV ir padirbėjusi laboratorijoje, ji pasirinko mokslo žurnalistės kelią, nes manė, kad kalbėti apie mokslą visuomenei ir sprendimų priėmėjams, yra ne ką mažiau svarbu – pirmiausia dėl to, kad mokslo sukaupiamomis žiniomis nesinaudojama pakankamai.

Prieš keletą dešimtmečių Danijos redakcijos mokslo žurnalistų beveik nesamdė. Situaciją pakeitė politinė valia: pakako vienos vyriausybės kadencijos ir vieno švietimo ministro. Šiandien valstybė remia mokslo komunikaciją ir mokslo žurnalistiką, veikia mokslo žurnalistų asociacija, o bent vieną mokslo žurnalistą savo redakcijoje turi daugelis.

Pasak Lone Frank, kiekvienas žurnalistas turėtų turėti mokslo žurnalistikos kompetencijų, nes mokslas dažnai atsiranda bendrosiose naujienose, ypač ištikus krizėms.

Vilniaus universiteto žurnalistikos programų absolvenčių Adrijos Kerbelytės ir Julijos Leimonės atlikti tyrimai leido pažvelgti į Lietuvos situaciją.

Medijų rėmimo fondas 2024–2025 m. Švietimo programos projektams skyrė apie 1,6 mln. eurų, tačiau mokslo žurnalistikai ir inovacijų temoms teko vos 7 proc. – kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų. Na, o mokslo rubrikų apžvalga parodė, kad jose daug vertimų iš užsienio žiniasklaidos ir naujienų agentūrų pranešimų, o originalios produkcijos – gerokai mažiau.

IQ žurnalo leidėjas Ovidijus Lukošius atkreipė dėmesį, kad projektinė parama nėra tvarus sprendimas – galbūt reikėtų galvoti apie paramą mokslo žurnalistų darbo vietoms?

Ne mažiau svarbus buvo mokslo žurnalistės ir komunikatorės Godos Raibytės-Aleksos pranešimas. Ji su konkrečiais pavyzdžiais parodė, kiek daug nesusipratimų pasitaiko kalbant apie mokslą Lietuvos žiniasklaidoje.

Lietuvoje, ji sakė, turime beveik viską: mokslo žurnalistų, kompetencijų, komunikuojančių mokslininkų, išteklių taip pat būtų galima rasti. Tačiau kažkas trukdo mokslo žurnalistikai tapti prioritetu redakcijose – net ir kviečiami sprendimų priėmėjai buvo linkę deleguoti mažiau patyrusius kolegas dalyvauti diskusijoje.

Tačiau būtent sprendimų priėmėjų redakcijose suvokimas ir dalyvavimas yra svarbus – jei norime visuomenės, kurioje dezinformacijos kampanijos lengvai neišmuštų pagrindo iš po kojų, o pasitikėjimas patikima informacija būtų stipresnis ir tvaresnis.

Renginį ir diskusiją organizavo Lietuvos žurnalistikos centras / LŽC, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Goda Raibytė-Aleksa ir Vilniaus universitetas / Vilnius University. Rėmė Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.