2019-07-18
Dėmesio neįgaliesiems Lietuvos žiniasklaida vis dar šykšti
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 2010-aisiais, pabrėžiama būtinybė užtikrinti geresnes žmonių su negalia įtraukimo į visuomenę lygiateisiais pagrindais sąlygas. Kuriant šias sąlygas, nemenkas vaidmuo tenka žiniasklaidai – per ją gali būti didinamas visuomenės informuotumas apie neįgaliųjų patiriamas kliūtis ir neįgaliųjų reikalų politiką, formuojamas geresnis supratimas apie stigmatizacijos ir dezinformacijos grėsmes.
Siekdami įvertinti Lietuvos žiniasklaidos vaidmenį, Lietuvos žurnalistikos centro ir Lietuvos neįgaliųjų forumo ekspertai atliko beveik metus trukusį neįgaliųjų vaizdavimo Lietuvos žiniasklaidoje tyrimą, pagrįstą interviu su ekspertais, fokusuotų diskusijų grupių rezultatais ir 6 mėn. Lietuvos žiniasklaidos monitoringo duomenų analize.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad nors Lietuvos žurnalistai neformuoja neigiamų nuostatų apie žmones su negalia, bet žiniasklaidos dėmesys su neįgaliaisiais susijusiai tematikai yra palyginti menkas. Dauguma su neįgaliaisiais susijusių žinių ir paminėjimų yra epizodinės reikšmės, o pati Lietuvos žiniasklaida tebėra itin menkai pritaikyta žmonių su įvairiomis negaliomis poreikiams.
Paminėjimą skatina aktualijos
Daugiausiai su negalia susijusios informacijos patenka į aktualijų srautą, kur pateikiamos trumpos naujienos, susijusios su negalia (pvz., politiniai sprendimai, sporto aktualijos, pranešimai apie orų permainas (raginant pasirūpinti pažeidžiamomis grupėmis). Per tyrimo laikotarpį žiniasklaidoje buvo išsamiai aptariamos pasikeitusio Darbo kodekso naujovės, todėl pagal tematiką populiariausi buvo būtent pajamų užtikrinimo klausimai (tačiau jie buvo paminimi fragmentiškai, epizodiškai), antroje vietoje liko aplinkos pritaikymas, kuris jau kurį laiką žiniasklaidoje laikomas vienu esminių žmonių su negalia poreikių.
Sveikata taip pat yra tarp sričių, kur negalios problemos aprašomos dažniausiai, nors ne visada pateikiama informacija susijusi tiesiogiai tik su medicininiais aspektais. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo problematika žiniasklaidos publikacijose atspindima palyginti retai, dažniausiai kalbant apie institucinės globos institucijų pertvarką ir negalią turinčių vaikų integravimą į bendrojo lavinimo sistemą.
Pastebėta aiški tendencija aktualius su negalia susijusius klausimus pristatyti iš valdžios institucijų, tarnautojų perspektyvos. Todėl žiniasklaidoje transliuojamas vertinimas dažniau sutampa su valstybės ir savivaldybių įstaigų transliuojamu pozityviu vertinimu, negu su neįgaliųjų ar neįgaliųjų teises ginančių organizacijų vertinimu, kuris dažniau būna kritiškas
Skurdi vaizdavimo įvairovė
Didžioji dauguma (net 70 proc. visų atvejų) stebėtų straipsnių ir reportažų kalba apie žmones su negalia ar negalią apskritai, neišskiriant neįgalumo rūšies. Panašios tendencijos matomos ir stebint vaizdus, dažniausiai iliustruojama neįgaliojo vežimėlio vaizdais. Tokia subendrinto minėjimo tendencija rodo, jog dominuojantis žmonių su negalia vaizdavimo būdas yra labai skurdus ir neprisideda prie geresnio visuomenės informavimo apie skirtingas negalias turinčių žmonių galimybes ir poreikius.
Vertinant skirtingų negalių vaizdavimo kontekstą labiausiai išsiskiria regėjimo ir psichikos negalios. Regėjimo negalia vaizduojama išskirtinai teigiamame fone (daugiau kaip 70 proc. visų straipsnių apie regėjimo negalią). Tuo metu psichikos negalia dažniau už kitas buvo aprašoma neigiamam kontekste ( beveik 36 proc. straipsnių, kur minima psichikos negalia). Tai nereiškia, kad žurnalistai sąmoningai formuoja neigiamą šios negalios įvaizdį, tačiau galima teigti, kad psichikos negalios žmonės dažniau susiduria su diskriminacija, neigiamu vertinimu, jų negalia nepelnytai minima kriminalų ir nelaimių skyreliuose.
Vis dar aktyviai vartojami terminai „invalidas“ ar „invalidumas“, jų per pusmetį pasirodžiusiuose publikacijose aptikta net 159 kartus. Nors Valstybinė Lietuvių kalbos komisija nedraudžia šio žodžio vartojimo, tačiau žmonės su negalia ir jų teisėms atstovaujančios organizacijos vertina jį kaip menkinantį ir žeidžiantį neįgaliuosius, nes negalia suprantama kaip daranti patį žmogų neįgalų, neveiksnų, „negaliojantį“ (angliškai žodis „invalid“ reiškia negaliojantis, neveikiantis).
Įvaizdis žiniasklaidoje dažniau neigiamas nei teigiamas
Rėminimo analizė atskleidė, kad neįgaliųjų įvaizdis kaip aukų ir kaip teisių turėtojų, buvo dažniausias vaizdavimo būdas. Į trečia pagal dažnumą grupę pateko išskirtinai pozityvus žmonių su negalia vaizdavimas, pastanga parodyti, ką jie gali ar ką galėtų, jei gautų reikiamą pagalbą. Tačiau pozityvių pavyzdžių, kaip žmonės su negalia puikiai dirba, pasirūpina savimi, yra aktyvūs visapusiškai – vos keletas, akivaizdžiai išsiskiria dvi integracijos sritys: sportas ir kultūra. Tai rodo, kad ši grupė dar izoliuota daugelyje socialinio gyvenimo sričių.
Kas dešimtas negalios vaizdavimo atvejis susijęs su finansinio pažeidžiamumo ar net skurdo kontekstu – žmonės su negalia pristatomi kaip esantys skurdo rizikoje arba kaip valstybės išlaikytiniai, našta visuomenei. Kriminalų rubrikoje žmonės su negalia dažnai yra nusikaltimų priedanga arba nelaimingų atsitikimų dalyviai (gaisrų, dingimų). Dažnai žurnalistai naudojasi policijos departamento parengtais tekstais ir perspausdina informaciją apie negalią, kuri neturi jokios visuomeninio intereso vertės. Tai ypač ryšku dingusių žmonių paieškos skelbimuose, kuriuose nurodoma, pavyzdžiui, kad ieškomas asmuo serga depresija, tarsi ši aplinkybė padėtų jį surasti.
Taip pat buvo žinučių, kuriose žmonės su negalia yra parodomi kaip agresoriai ar pažeidėjai. Neįgalumas kriminaliniuose pranešimuose išskiriamas kaip įdomi ar svarbi aplinkybė, kartais net dedamas į pranešimo pavadinimą, pavyzdžiui – „Girtas neįgalus vilnietis skausmingai įsitikino: sankryžose jo vežimėliui – ne visuomet pirmenybė“. Tai yra grubus manipuliavimas informacija, darantis neigiamą įtaką visos grupės įvaizdžiui.
Pačios žiniasklaidos pastangos
Apibendrinant žurnalistų fokusuotų grupių diskusijų metu išsakytas mintis, galima teigti, kad žurnalistai, dažniau pranešantys apie su negalia susijusias temas, akcentuoja žurnalistinės etikos principų laikymąsi ir įvertina renkamą bei skelbiamą informaciją poveikio neįgaliesiems aspektu. Žurnalistų dėmesys etikai iš esmės atsispindi ir atliktojo žiniasklaidos tyrimo rezultatuose – ryškių diskriminacijos atvejų, neetiško neįgaliųjų vaizdavimo bei neigiamų nuostatų formavimo žiniasklaidoje beveik nepasitaikė. Visgi temų spektras galėtų ir turėtų būti platesnis. Dauguma diskusijoje dalyvavusių žurnalistų mano, jog jų pateikiama informacija apie žmones su negalia prisideda prie visuomenės nuostatų keitimo, žalingų socialinių stereotipų laužymo, diskusijų aktualiomis temomis kurstymo.
O įvertinus pačių žiniasklaidos priemonių pastangos pritaikyti savo skleidžiamą informaciją žmonėms su negalia, kad jie galėtų visavertiškai dalyvauti šalies politiniame, kultūros, visuomeniniame gyvenime, paaiškėjo, kad jos yra palyginti menkos – labai nedaug žiniasklaidos turinio yra patogiai prieinama žmonėms su negalia.
Atliekant šį tyrimą buvo stebimi visi populiariausi nacionaliniai medijų kanalai – naujienų svetainės, naujienų agentūros, pagrindiniai šalies laikraščiai, žurnalai ir televizijos kanalai, išskyrus radijo kanalus. Žiniasklaidos stebėsena truko 120 dienų (2017 06 01 – 2017 11 15), per šį laiką tiriamose priemonėse paskelbtos 3357 publikacijos ir reportažai, kuriuose minėti tokie reikšminiai žodžiai: neįgalieji, negalia, neįgaliųjų integracija, invalidumas, invalidas. Tyrimas atliktas Lietuvos Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu.